Kuo patręšim dauseles?

Vlada Kalpokaitė 2007-01-16

aA

Marta Šakalytė, Emilija Latėnaitė, Vainius Sodeika ir Indrė Lencevičiūtė

Koks apima palengvėjimas ir beveik dėkingumas, kai tau taip akivaizdžiai primena, kad visa tai yra kvaila, juokinga ir liūdna. Kad televizijoje simuliuojama realybė – ne realybė, kūryba – ne kūryba, ašaros – ne ašaros, meilė – ne meilė. Kad viskas – iliuzija, išskyrus grėsmingą manipuliavimą žiūrovais ir pačiais televizinių „žvaigždžių kelių“ gyventojais.

Svarbiausia, kad jokia tai nėra naujiena ir netikėtas genialus nušvitimas: viską mes ir taip žinome, jau pabodo diskutuoti apie realybes, virtualybes ir simuliakrus. Tačiau nepaisant to, kad teorijos subanalėjo, jas pagimdę reiškiniai įgauna pagreitį. Svarstymai apie tai, kas iš tiesų yra realybės šou ir jų atmaina – pseudo akademijos ir muzikinių genijų kalyklos – netampa priešnuodžiu, neatveria akių ir nieko nekeičia. Bet gali tapti visai smagaus spektaklio pagrindu. O toks spektaklis, nors ir neapsunkintas „konceptų“, ne tik juokina iki ašarų, bet ir primena pavojus užsiliūliuoti iliuzija, kad manipuliavimo mechanizmas neveikia, jei yra suprastas.

Juk iš tiesų juokinga visa tai. Ir etnokultūringosios tyriasielės raselės-augustės, kurios laužia prieš televizijų kameras gudrų nuoširdumą ir su smilkalais dantyse lėkioja po sceną, piemenukų dainas traukdamos. Ir spirgantys vaikinukai iš kaimelių ir miestelių, įsimaunantys baltas kojinaites į bočių paliktus zomšinius batus ar nutryptus kedus. Virš jų – kelnės su kantu arba trys „poloskės“. Marškinėliai su tautine juosta arba maikonas su bicepsu. Auksinė grandinė ir smailianosiai „lazeriai“ perspektyvoje. Plaukeliai su sklastymu ar skusta makaulė. Giesmės/kanklės, duetas su pitbuliu. Dar – super mergaitės – trumpisijonukaibaltoskelnaitės (citata iš nemarios dainos). ŠMC (kavinės) mūzos, kurių slapčiausia svajonė – patekti į 69 dangų. Arba penkių kirpėjų už kadro sušiauštos neva maištingos ir didį asmenybės originalumą bylojančios pseudopankų makaulės. Profesionalia stilisto-dizainerio ranka išvedžiota pseudogoto kaukė. Berniukai-kibiriukai, neapsisprendžiantys dėl sektino pavyzdžio: ar tai turėtų būti Robis, ar Madonna. Reperės iš koralų-fabų brūzgynų, kurios netolimoje ateity gali iššokti iš neaprėpiamų kelnių į miniaką.

Ainis Storpirštis, Vidas Bareikis, Simas Lindeišis ir Vainius Sodeika. Mariaus Macevičiaus nuotraukos

Beveik garantuoju, kad „Žvaigždžių krušoje” vaidinantys Gintaro Varno studentai Muzikos ir teatro akademijoje ne vieną vakarą praleido prie ekranų, kuriuose „žvaigždės“ energingai daužo savo vargšas galvas į betonines šou verslo dausas (labai jau neblogas jų objekto išmanymas). Smagiausia yra tai, kad aktoriukai atkreipė dėmesį į šį pastaruoju metu labai galingą reiškinį ir šauniai preparavo jį scenoje. Tokiu būdu pademonstravo ne tik savo tvirtėjančius aktorinius įgūdžius, muzikinius talentus ir kitokias jau matomas profesines gėrybes, bet ir elementarų atidumą supančiam pasauliui ir gebėjimą jį analizuoti. Kad ir kaip būtų baisu pergirti, vis tiek reikia pastebėti, kad režisierius Gintaras Varnas ir jauna dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė sustygavo spektaklio scenarijų, bet savo herojų dialogus parašė patys studentai. Vadinasi, sukūrė atpažįstamus tipus su jų leksika ir kitais bruožais. Tiesa, Vidas Bareikis ir Vainius Sodeika dar ir įvardyti kaip „Žvaigždžių krušos“ kompozitoriai.

Žodžiu, įsivaizduokite, kaip jie visi išsirikiuoja ir prisistato: sėkmės „tekančiame meno upelyje“ sulaukęs Denisas iš Vilniaus (Vainius Sodeika), žiauriai mėsinėjanti „rožines mergaites“ laisva menininkė iš Užupio Inga (Eglė Špokaitė), Kastytis-baltalytis (Vidas Bareikis), gotas Gabrielius – „prie giraitės kapinaitės“ (Ainis Storpirštis), Mindė iš Šiaulia (Simas Lindešis), Indrius – „Vyto žuvys“ iš Čiobiškio (Marius Repšys), Viltė – „konceptas/relaizas“ (Emilija Latėnaitė), Benas, iš rožinių kelnių įspraustas į rožinį sijoną (Dovydas Stončius), Olga iš grupės „Zeba“ (Elzė Gudavičiūtė), Augustė – „new age‘o“ lietuvaitė (Marta Šakalytė) ir barbinė karjeristė Ievutė (Indrė Lencevičiūtė).

Balsuokite už juos! Trumpųjų žinučių numerius skelbsime vėliau.

 

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.