 |
| Kol kas jiems priklauso (TV) pasaulis. Giedriaus Bunevičiaus nuotrauka |
Realybės šou – pernelyg viliojantis fenomenas, kad jį apeitų scena. Nes jis pats neapsieina be teatro – juk ten visi norom nenorom kažką vaidina. Save, statusą, santykius, aplinkybes, modeliuoja, režisuoja aplinkinius, intrigas, – ir drauge klauso, ką pasakys dar keletas režisierių – laidos kūrėjai ir žiūrovai. Visuotinis visų apsimetinėjimas realiais.
Todėl tais pačiais 1999 m., kai Europą pasiekė garsusis „Big Brother“, vokiečių režisierius Frankas Castrofas pateikė sceninę realybės šou versiją pagal Dostojevskio „Demonus“, vėliau tą patį principą pateikė ir 2001 m. pastatytame spektaklyje „Pažemintieji ir nuskriaustieji“. Matyt, Dostojevskis leido preciziškai įsižiūrėti į žmogų būtent tokiu principu. Iš kaimynų garsiausiai nuskambėjo latvio Alvio Hermanio spektaklis „Toliau“ (2004) – laisva fantazija Maksimo Gorkio „Dugne“ pėdsakais. Įdomu, kad Kauno dramos teatras šalia „Žvaigždžių krušos“ – spektaklio-tyrimo apie realybės šou (šįkart su Menų spaustuve) išleido ir, sprendžiant iš plakatų, aiškiai reaguojantį į šiandienos gyvenimą tą patį Gorkio „Dugne“, tik pavadino jį „Gyvenimu“: čia Gorkio nuskriaustieji ir atstumtieji vaikšto tarp garsių prekių ženklų. Teatras metus pradėjo aiškiu užsiangažavimu stipriai reaguoti į mus supantį socialinį foną.
Studentų etiudai
Bet šįkart mes turime reikalų ne su klasika. Atvirkščiai – „Žvaigždžių krušos“ tekstas gimė iš antrakursių Muzikos ir teatro akademijos studentų improvizacijų, etiudų. Kai kas buvo taisoma, kai kada buvo prašoma jaunos dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės pagalbos.
Spektaklį lydintis anturažas paveikus, jis gebės suvilioti gausią publiką: antrakursiai, Gintaro Varno studentai, „tėvyninė veikėjų gamyba“, realybės šou aktualijos ir atpažįstamumas, pagaliau programėlė, primenanti kokio nors prekybos centro laikraštuką su tekstais, analizuojančiais patį TV produktą. Ir ilgoji scena, kurioje pasijunti žvelgiantis į 11 dalyvių kaip į „akvariumo“ veikėjus.
Pasaulio atsivėrimas
 |
| ŠMC Viltė (Emilija Latėnaitė) ir gotas Gabrielius (Ainis Storpirštis). Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
Spektaklis formaliai skyla į dvi dalis – realybės šou ir jo nuvainikavimą. Tačiau čia ir pasigendi tos klasikos – pagal Gorkį ar pagal kokios nors antiutopijos kūrėją. Veikėjai pirmiausia prisistato, kiekvienas atstovauja tam tikram tipažui, visuomenės sluoksniui, subkultūrai. Ne itin tiksliai, bet žaviai – repo išpažinėja Olga, mergaitė iš ŠMC Viltė (bet kodėl ji – Barbė?), kaimo jurgelis Kastytis, gotas Gabrielius... Visi žavūs, entuziastingi, visi dar nori keisti pasaulį, kol tos krištolinės iliuzijos pamažu ima dužti į prodiuserių geležinius balsus. Tik toji pirmoji dalis, nepaisant tikrai gražių atradimų, taiklių pastebėjimų ir charakteristikų, aibės juokingų situacijų, vis dėlto ima tįsti ir tampa tokia pati nuobodi kaip tikras realybės šou. Paradoksalu, nes beveik visą spektaklį tave vykusiai ir nepigiai juokina. Tačiau pasitenkinama, tegul ir parodijuojant, tik šou imitacija, o imitacija juk yra tas pats šou. Akivaizdžiai, kaip akvariume, trūksta oro, t. y. išorinio gyvenimo, atsvaros, kurios stoka įvaro ir visus tikrųjų TV realybių herojus į hermetišką žvaigždžių kailį. Spektaklį ištinka dramaturginė klaustrofobija, nes viskas sukasi tame pačiame rate, o tekstas ir situacijos pilasi lyg iš gausybės rago ir be jokių cenzūrų ir cezūrų – be jokios griežtesnės atrankos. Atsikvėpti gali nuo visą spektaklį konceptualiai pagrįstos goto (Ainis Storpirštis) linijos (net ir dainelė atitinkama – „Prie giraitės – kapinaitės“), Olgos (Elzė Gudavičiūtė) smagaus vaidmens konstravimo nuo kalbos iki judesių ir kalbėjimo logikos. Ir visi kiti turi savo žvaigždės minutes.
Antroji – veikėjų pabudimo, atsipeikėjimo – dalis iš esmės naujai suskambėti gali tik tam, kas yra visiškas naujokas TV pasaulyje, t. y. tokiems, kokie čia ir rodomi. Nes net programėlėje-laikraštuke spausdinami komentarai iš interneto prilygsta tam skausmingam tikrojo pasaulio atsivėrimui: viskas yra reitingas-reklama-pinigai. Tačiau pamiršta esminė dramos/teatro taisyklė – scenoje negalima rodyti „kaip gyvenime“, nes gyvenimas visuomet paveikesnis. O čia net prodiuserių manipuliacijos vaikiškos, argumentai prieš protestuojančiuosius – tik menkas šantažas. „Realiam“ gyvenimui scenoje taip pat reikia atsvaros. Nejaugi Leonidas Donskis, kurio paskaitų ištraukos spausdinamos laikraštėlyje, neminėjo studentams Aldouso Huxley fantazijos apie tokias TV laidas, kur žmonės imami medžioti tiesioginiame eteryje? Negi aktoriai ar režisierius pamiršo Milošo Formano „Trumeno šou“? Sidney Pollacko „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“? Pagaliau pamirštas patyrinėti ir žvaigždės fenomenas, atsiradęs teatre (čia lengvai koreguočiau p. Donskį) visu šimtu metų anksčiau už TV.
Aukso puodas
Vis dėlto pagirtina, kad nesusiviliota pasakų pelenių logika, ir „nuskriaustasis“ (čia – naivuolis Kastytis – Vidas Bareikis) nelaimi pagrindinio prizo, „blogasis“ (Benas – Dovydas Stončius) visiškai nesugniuždomas. Beje, pastarojo žvaigždės minutės padvelkia netikėtais spėjimais į ateitį: jei Gintaras Varnas kada imsis almodovariškųjų transgresijų temų, tam kandidato nereikės ieškoti.
Bet kai trūksta dramaturgijos, ima gelbėti režisūra: kai kuriomis scenomis iš tiesų priartėjama prie „nuvarytųjų arklių“. Troškus akvariumas, pakrikusi psichika, apatija ir nykuma, nenoras ką nors daryti, slogi atmosfera ir telikę bandymai kalbėti, o jau nebe kalbėtis – visa tai ima auginti veikėjus iki nebe utopinio civilizacijos lygmens, kuriam nusakyti ataidi žodis „išvalytieji“. Lietuviškas informacijos ištroškinto/išsiurbto sociumo Sarah Kane variantas: anaiptol nebe herojai, sumanipuliuoti, beveik bedvasiai, sterilizuoti. Tušti.
Tokios akimirkos suteikia vilties ir fantazijų, kad šie LMTA antrakursiai savo aukso puodą laimės. Ne žiūrovus, kurių tikrai bus ir kurie žavėsis TV parodijomis, bet tikrąją buvimo scenoje vertę. Šis kol kas pedagogiškai kryptingas darbas iš tiesų turi daug kelių augti – nuo tikslaus, antropologinio tipažų tyrinėjimo (kuo puikiai užsiima minėtasis Alvis Hermanis) iki galimybės sukurti tikrąją dramą ir miuziklą (kursas stebėtinai muzikalus). Turime beveik Alano Parkerio „Šlovės“ precedentą. Bet ir terapiją nuo šlovės perviršiaus.
