 |
| Liuba (Asta Baukutė) ir Liucija (Severija Janušauskaitė). |
Per „Patriotų“ premjerą Jaunimo teatre apėmė jausmas, kad esi naujo scenos bestselerio atsiradimo liudininkas. Šio įvykio kaltininkai – režisierius Jonas Vaitkus ir jo kūrybinė grupė, pasirinkę tarpukario Lietuvos žymiausio dramaturgo Petro Vaičiūno komediją. Personažus „Patriotų“ autorius šaržavo iš tuomečio politikos viršūnių gyvenimo, režisierius su savo artistais – iš šiandienio.
„Nuo publikos klegesio dreba net teatro sienos“, – tai recenzento įspūdis po „Patriotų“ premjeros 1926 metais. Tą patį galime pakartoti po vaidinimo šių metų Vasario 16-osios išvakarėse. Ratas apsisuko?
Skatina kūrybiškumą
Pražilęs režisierius J.Vaitkus parako ir pasiutimo, sakytum, turi net daugiau nei garsieji jo mokiniai. Galbūt tokį poveikį daro ir surinkta komanda, kurios visi nariai provokuoja vieni kitų maksimalų kūrybiškumą. Jie įrodo, kad ir P.Vaičiūno pjesė – tegu ir nepaprastai plepalinga, palyginti su šiuolaikine dramaturgija, – lyg dabar rašyta.
Nuo pat pirmųjų stiprių Kipro Mašanausko elektroninių kirčių ir jų suformuotos ekspresyvios plastikos esi įtraukiamas į spektaklį, kuriame, suvoki, blaškysis ir netgi grumsis skirtingi požiūriai. Grumsis kaip nebylus, bet išraiškingas Luko Petrausko apsaugininkas su isteriška Kristinos Andrejauskaitės įsibrovėle. Kad čia bus komedija, dar nenujauti. Juk tai J.Vaitkus! Visuomenės karščiavimo diagnostikas!
Abu įžangos personažus sukūrė režisieriaus fantazija, padariusi minimalių korekcijų, kad prieš aštuonis dešimtmečius rašyta pjesė turėtų konkretesnių sąsajų su šia diena. O toliau jau veikė visi režisieriaus pašauktieji – kad lengvai atpažintume dabartinės Lietuvos politikus ir valdininkus.
Prototipai jau užgrūdinti
P.Vaičiūnas stambioms piniginėms machinacijoms scenoje suvedė kažkokio departamento direktorių Veličką ir jo vicedirektorių Šereiką. J.Vaitkus su savo artistais Arnoldu Jalianiausku ir Rolandu Kazlu provokuoja matyti daug stambesnius vadovus, valstybės „visų direktorius“. Televizijos komikai jau ištreniravo tam publiką ir užgrūdino prototipus.
Scenografas Gintaras Makarevičius padarė tokią erdvę, kad, atrodo, veiksmas vyksta abipus scenos. Šiapus didžiulio, visą sceną užimančio lango – žiūrovai, anapus, ekrane – miestas, matomas pro tą išskirtinio buto langą ir balkoną.
Ekrano scenoje režisieriui reikia ne tik miesto gatvei su kažkur žemai judančiu transportu ir šiuolaikiniu stiklo pastatu (kaip „Vilniaus vartai“) pavaizduoti. Kartais čia stambiu planu matai, ką gretimame kabinete slapta atlieka politikos šulai. Arba – su tėvo aplinka nė už ką nesusitapatinančios Liucijos (Severija Janušauskaitė) veidą.
 |
| Tėvų machinacijas stebintis Liucijos žvilgsnis. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos. |
Iškalbingi moterų apdarai
Personažų išvaizdą kūrė Sandra Straukaitė. Liucija – tarsi nespalvoto nebyliojo kino herojė, griežtai kontrastuojanti su spektaklio aplinka. Rimtų ir net tragiškų intonacijų J.Vaitkaus „Patriotams“ suteikia būtent ji. Liucija spalvingame „Patriotų“ santykių sirupe – net ne šaukštas deguto, o visas kardas.
Jos tėvo meilužė Liuba Šereikienė – kaip iš karikatūros. Ji aprengta juodu apatinuku. Lyg iš anekdoto apie rusų karininkų į Lietuvą atsivežtas moteris, kurios puošdavosi apatiniais kaip neprilygstamo grožio apdarais. Astos Baukutės Šereikienė šneka su rusišku akcentu, o jos eiseną, priklausančią nuo užpakalio pozicijos, reikia matyti. Ši Šereikienė gyvena spektaklyje, tvarko savo ir meilužių reikalus taip nekaltai ir natūraliai, lyg jokia dizainerė ar režisierius čia niekuo dėti. Taip yra, nes kitaip negali būti, ir jokių kūrybos kančių ar persistengimo.
Išprotėjusi įžangos įsibrovėlė aptempta blizgia suknia, ir tai gali būti ironiška S.Straukaitės replika operos „Užburtoji fleita“ kostiumams.
Atpažinti – retas malonumas
Replikos skirtos tam, kas publikos daugumai atpažįstama ir sudaro „Patriotų“ paraką. Lietuvos teatro žiūrovams tai tikrai retas malonumas. Jau per premjerą aidėjo ne vien juokas, bet ir plojimai spektaklio atradimams.
Atpažįstami ne vien šalies vadovai, jų šeiminės situacijos, net jų pomėgiai („sėkmingos medžioklės“ linki pavaduotojas savo geradariui, plačiai gyvenančiam esant visoms valdžioms).
Atpažįstami lietuviško teatro populiariausių spektaklių (kaip antai „Žaldokynė“) kanonai – neprilygstamos girtavimo scenos. Po „Patriotų“ turbūt pasklis R.Kazlo vaidinamo Šereikos terminas „įsigėrę“.
Patriotai ir kombinatoriai
Turbūt ne šiaip sau seną mokytoją, pašiurpusį nuo to, „kur nuėjo Lietuva“, vaidina Antanas Šurna. Kartu su artistu į sceną ateina ir jo anksčiau vaidintų herojų aura. Galbūt su A.Šurnos Labučiu šįkart scenoje esti ir kadaise kine aktoriaus sukurtas Herkus Mantas? „Pasiliko man tik mano sugelta širdis“. Ką primena šiandienis A.Šurnos herojus? Išsiblaškiusį inteligentą, tikintį gražiais žodžiais?
O ką atsiveda Andrius Bialobžeskis, vaidinantis dar vieną patriotiškos leksikos pritvinkusį „ministerį“ Rimvydą – baltomis kelnėmis ir baltu šaliku? „Patelefonavo“ ir akimirksniu „paėmė ministeriją“. Tai pjesėje, o spektaklyje Rimvydas – visas ministras pirmininkas. Buvo kadaise toks šaliku mosuojantis „didysis kombinatorius“, regis, iš Odesos. Su šaliku papozuoti mėgsta ir šiandieniai politikos kombinatoriai.
Ir nereikia būti nei meno, nei politikos žinovui, kad suprastum Labučio repliką naujajam ministrui pirmininkui: „Tu jau susimildamas paklibink visas ten ministerijas, o ypač kultūros ir švietimo“.
P.Vaičiūnas „neklibino“ kultūros, o šiandienio teatro žmonėms tai aktualu. Paskutinėje mizanscenoje veikėjai susėda nugara į žiūrovus – vadinasi, susivienija su jais – ir palaimingai klausosi naujojo vado „muzikos“. Visi ne tik pažįstami, bet ir giminės. Svainių respublika!
O juodoji Liucija nulipa nuo scenos, palieka šią spalvingą kompaniją, ir tai visai nejuokinga. Nes ji išeina ir iš salės su kvatojančiais (karščiuojančiais?) žiūrovais.
Štai režisieriaus J.Vaitkaus replika komerciniam politikos ir dramos teatrui.
