Renata Baltrušaitytė
 |
| Liuba Šereikienė (A.Baukutė), Napoleonas Šereika (R.Kazlas) ir nesusipratusių lietuvių iš Europos atvykęs šviesti profesorius Henrikas Lebertzonas (A.Kazanavičius) kelia taures už tautos gerovę |
Jono Vaitkaus „Patriotai“ Valstybiniame jaunimo teatre sutikti skirtingai.
Asta Baukutė ir Rolandas Kazlas vaidina spektaklyje „Patriotai“. Tokio sakinio visiškai pakanka, kad skaitytojas akimirksniu įsivaizduotų kažką panašaus į satyrinį „dviratininkų šou“.
Ir žinote ką? Taip įsivaizduodamas naujausią Jono Vaitkaus pastatymą skaitytojas yra teisus. O tai, kad spektaklis sukurtas pagal anos, pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikus vaizduojančią Petro Vaičiūno pjesę, jos literatūrinių rėmų anaiptol nedarkant – graži, simboliškai įdomi, bet stilistiniu požiūriu vis dėlto mažiau reikšminga detalė.
Ekrano įvaizdžių parafrazės
Režisierius, visuomet griežtai pasisakydavęs prieš nuolatinį teatro aktorių mirgėjimą televizijų laidose, statydamas „Patriotus“ sąmoningai žongliruoja televizijos prilipdytais įvaizdžiais. Štai R.Kazlo Šereika – lankstus padlaižys, kurio užimamas postas gerokai pranoksta iš prigimties paprasto, geraširdžio žmogelio užmojus. Toks įspūdis, jog vienas senų R.Kazlo personažų, mėgusių ginčytis su televizoriumi, kažkokiu stebuklingu būdu ėmė ir pralindo į elitą. Rezultatas – alkoholizmas ir „erelio“ kompleksas, kai nevisavertiškumo jausmą bandoma kompensuoti aukščiau stovinčiųjų draugyste bei stambių kupiūrų paketais.
Štai A.Baukutės Šereikienė – seksuali, šiurkšti intrigantė, mokanti iš vyrų meilumu gauti tai, ko labiausiai reikia; o reikia jai, suprantama, pinigų ir turtingo gyvenimo garantijų. Štai Antano Šurnos vaidinamas tautos idealistas Labutis, kurį kartais iš inercijos taip ir norisi pavadinti Šepučiu. Ir pagaliau – iš kurio gi serialo lyriško meilužio bei naujo tautos mesijo pavidalu nužengia scenon Rimvydas – aktorius Andrius Bialobžeskis? Aišku tiek, jog tame seriale jis nebuvo teigiamas herojus.
 |
| Nenuolankioji Liucija (S.Janušauskaitė) su patriotu virtusiu tėvu Napoleonu (R.Kazlu) retkarčiais dar pasikalba nuoširdžiai. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Tuo tarpu žydruoju ekranu „nesusitepusio“ Arnoldo Jalianiausko, vaidinančio didžiausią pjesės blogį – korumpuotą departamento vadovą Veličką, veidas primena paties J.Vaitkaus statytus Fiodoro Dostojevskio „Demonus“, ypač tuomet, kai stambiu planu, kaip ir „Demonuose“, būna rodomas vaizdo ekrane. Ir ši aliuzija į Veličkos, kartais pasirodančio scenoje lokio kailiu, demoniškumą veikiausiai nėra atsitiktinė: juk demonas nesugaunamas, jis nepaklūsta įstatymams, todėl su visais turtais vienintelis laimingai emigruoja, pametęs ir žmoną, ir meilužę, ir atpirkimo ožio vietoje likusį kvailį Šereiką.
Pagaliau doroji, prieš namų aplinkos diktuojamas vertybes kartais klyksmu, o kartais tyliu įdėmiu žvilgsniu protestuojanti Liucija (aktorė Severija Janušauskaitė) neprimena nieko, tik smarkiai dažytą nūdienos gotę. O gotai, žinia, linkę adoruoti mirtį ir tuo yra panašūs į savižudišką lietuvių tautą. Kai Liucija nuo pat spektaklio pradžios rizikingai vartosi ant turėklų, galima įtarti, kad P.Vaičiūno numatytas laimingas „Patriotų“ finalas pastatyme gresia virsti tragedija. Ačiū režisieriaus intuicijai, nuojautos nepasitvirtina.
Sąmojumi neprilygsta W.Gombrowicziui
Vis dėlto lyginant „Patriotus“ su pernykšte J.Vaitkaus premjera Valstybiniame jaunimo teatre – „Ivona, Burgundo kunigaikštyte“, meniškumo svarstyklių lėkštelės kryptų „Ivonos“ naudai. Pirmiausia pats P.Vaičiūno tekstas sąmojumi bei intelektualumu neprilygsta Witoldo Gombrowicziaus dramai.
Nors abiejuose vaidinimuose narpliojama panaši tematika, „Ivonoje“ būta daugiau apibendrintų metaforų ir fantazijos žaismo, tuo tarpu „Patriotai“ manipuliuoja žiūrovų džiaugsmu atpažinti konkrečias šių dienų situacijas ir jų herojus. Ką čia slėpti: negaili publikai režisierius tokio džiaugsmo, tai R.Kazlą nugrimuodamas kaip Gedimino Kirkilo antrininką, tai raudonu rusišku Veličkos pasu scenoje mosuodamas.
Iš savosios, žurnalistų, varpinės liudijame, jog valdininkų požiūris į „gerus“ (t.y. gerai apie juos rašančius) ir „blogus“ (t.y. kritiškai atsiliepiančius) plunksnos brolius šiais užsakomųjų straipsnių laikais nė trupučio nepaseno ir tebėra aktualus. Vadinasi, nekas Lietuvoje tepasikeitė per aštuonias dešimtis metų...
