Vos trečiame spektaklyje su kaukėmis vaidinantys ispanų trupės „Kulunka“ aktoriai su šia sudėtinga užduotimi susitvarko puikiai: nė viena galva neatrodė per didelė kūnui, o gestas – komiškai per mažas.
Teatras apgaubė paslaptinga atmosfera, tačiau paties pastato istorija šioje kelionėje perteikta pernelyg asociatyviai, beveik abstrakčiomis baltosiomis eilėmis.
Spektaklis – tai Oskaro kelionė, į kurią jis kviečia visus, kurie pasirengę priimti kitus tokius, kokie jie iš tikrųjų yra. Kurie pasirengę mylėti ne abstrakčiai visus, o labai konkrečiai – kiekvieną.
Aktoriams nusilenkus ir išėjus iš scenos, mus numeruojančius žetonėlius tebeturintys žiūrovai, pamatę, kaip tai ką tik darė aktoriai, leidosi į sceną ir ėmė savuosius kabinti ant baltos negyvos šakos.
„Kuris kurį“ paneigia mintį, kad teatras abejingas savo žiūrovams. Šis spektaklis atveria erdvę ne tik vaikų žaidimui ir vaizduotei, bet ir suaugusiųjų įsitraukimui, kviesdamas mąstyti, jausti ir dalyvauti.
Baroko operoje teka ne šio pasaulio laikas ir atvykus į teatrą iš penktadienio vakaro Rygos šurmulio išties nėra paprasta sinchronizuotis su lėtuoju menu. Tenka sąmoningai save pristabdyti.
Į 23 svarbiausius šiuolaikinio šokio festivalius bei organizacijas visoje Europoje vienijančią Kūrybiškos Europos programą šiemet įsiliejo ir festivalis „New Baltic Dance“.
Šiuolaikinio šokio kūrėja Greta Grinevičiūtė teigia, kad Suomijoje savo kūrybą pristatę Baltijos šalių menininkai turi panašumų. Jiems būdingas bendras tonas, kurį ji apibūdina kaip melancholišką ir ironišką.
Pjesė „Kraujo broliai“, skaityta Niujorke vykusiame festivalyje „Rehearsal for Truth“, anot Gabrielės Labanauskaitės, auditorijai buvo aktuali savo sąsajomis su šių dienų JAV socialinėmis ir politinėmis įtampomis.
Festivalis FIND vykdo svarbią misiją – kalba apie tragedijas, kurios nebuvo pripažintos tragedijomis. Tai moko kai ko svarbaus: kad riboti refleksijų laiką ir auginti drąsą veikti yra vertingiau nei ilgai reflektuoti bei skųstis.
„Keista, kad šventėme pirmąjį Korėjos teatro šimtmetį – tarsi visa, kas sukurta iki tol, nebūtų verta vadintis teatru“, – apie Vakarų teatro įtakų giliai paveiktą Korėjos teatrą sako menininkas Jaha Koo.
Menininkė Lina Lapelytė Londone pristatė performatyvią videoinstaliaciją „Kai tamsu – mes žaidžiam“, o Varšuvoje debiutavo kaip muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“ režisierė.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos šokio organizacijų atstovai dalyvaus diskusijose ir supažindins su „Baltijos šokio platforma“, Taipėjuje bus parodytas choreografo Luko Karvelio spektaklis.
Suomijos mieste Turku vyksiančiame festivalyje „Baltic Take Over“ Lietuvos šiuolaikinio šokio scenai atstovaus Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė.
Vis dažniau imi abejoti savo požiūriu į bendrą teatro kultūrą, bet pamatęs, kaip teatrai funkcionuoja senas teatrines tradicijas turinčioje šalyje, nusiramini: visi dirba tuo pačiu principu, tik skiriasi darbo kokybė.
Jaunosios kartos profesionalūs scenos meno kūrėjai kviečiami dalyvauti atrankoje į platformą, padėsiančią integruotis meno rinkoje; Teatro informacijos centras lauks anketų iki birželio 4 d.
Vienas įspūdingiausių spektaklio elementų – jame pasirodantis žirgas Oasis. Pokalbis su žirgo savininku, atlydėsiančiu jį iš Prancūzijos birželio 7-osios spektakliui Lietuvoje.
40,4 proc. menininkų Lietuvoje jaučiasi perdegę. Šis skaičius – tik viena iš daugybės iškalbingų įžvalgų, paaiškėjusių atlikus studiją apie menininkų padėtį Lietuvoje.
Mindaugo Jankausko sukurtoje skulptūroje įamžintos trys Rimo Tumino citatos, perteikiančios jo teatro viziją, gyvenimo filosofiją ir požiūrį į kūrybą. Jos byloja ne apie praeitį, o apie tai, kas svarbu dabar.
„Radikalaus individualizmo laikais meno kūrinys tampa pretekstu nesąmoningai prabilti vieni kitiems, dalintis problemomis, dilemomis, kančia ir meile“, – sako režisierė.
Už išskirtinį indėlį į muzikinio teatro meną, įtaigius vaidmenis bei sceninę meistrystę apdovanojimas „Mūza“ skirtas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei.
Árpádo Schillingo režisuojamam spektakliui „Keliaujantys“ muziką kuriantis kompozitorius Martynas Bialobžeskis: „Teatre improvizacijos ir atsitiktinumo yra žymiai daugiau nei muzikoje“.
Eidama 88-uosius metus mirė ilgametė Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Elena Židonytė-Žekienė, sukurūsi dešimtis vaidmenų dramos ir lėlių teatro scenose.
Lietuviška programa atskleidė temų ir formų spektrą: nuo sofistikuotų ar itin kamerinių, introspektyvių darbų iki socialiai angažuotų, tarpdisciplininių spektaklių ir performansų.
Apie ką šiandieną kalba menininkai? Kur skauda? Ką gydo? Nemažai jų bando kalbėti apie pasaulį, suvokti, koks jis yra, kas tu jame esi ar galėtumei būti. Ne visiems sekasi prasmingiau jį aprėpti.
Šio spektaklio stiprybė slypi ne žinomoje istorijoje. Tikroji galia atsiskleidžia preciziškai tiksliai įgyvendintoje teatrinėje formoje, kuri pasikliauja antiiliuziškumu.
Mano laiškas vėluoja. Tačiau taip dažnai nutinka po premjerų – įspūdžiai dar nesugula į žodžius, o tam tikros idėjos tekstui pasiveja netikėtose vietose, kur po ranka neturi nei rašiklio, nei klaviatūros.
Ir vis dėlto, kažkas ne taip, kaip visada. <...> Kur kas dažniau šiųmečiame festivalyje „Materia Magica“ teko ne įsisukti į įvairiausių atgijimų, žaidimų, transformacijų sūkurį, o priešingai – sustoti.
Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!
Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.
Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.
Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.
„Vaidybos meną suvokiau po truputį tik atsidūrusi teatre. <...> Prisipažinsiu: didžiausias kolegos komplimentas teatro virtuvėje – kad aš esu gera partnerė“, – dalijasi aktorė Viktorija Kuodytė.
Pokalbis su šokio kūrėja Agnija Šeiko: „Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse“.
Pokalbis su meno kritiku ir Slovėnijos šiuolaikinio šokio archyvaru Roku Vevaru: „Kritika nėra vien kritikų sritis; ji taip pat yra menininkų atsakomybė“.
„Meno srityje vertę dažniausiai apibrėžia menotyrininkai, bet verčių esama skirtingų – apie kūrinį galima kalbėti ne tik iš estetinės, bet ir iš kultūrinės-socialinės pusės“, – sako Rusnė Kregždaitė.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
