Laiškai apie lapkričio pradžioje Rygoje vykusį Baltijos šiuolaikinės operos tinklo susitikimą ir ryškiausius metų scenos meno darbus pristatančią Latvijos teatro vitriną: spektakliai, erdvės, patirtys, įspūdžiai ir vertinimai.
Diskusija su prancūzų kritikais apie Lietuvos teatro programą Paryžiuje ir jų nuostabą ne tik dėl spektaklių kokybės, bet ir kad kūrėjos moterys imasi lyderystės, – „Lituanie c’est l’Europe“.
Alvis Hermanis „Jenufoje“ išgrynina stebėtinai paprastą, tyrą grožį, kurį tikriausiai taip šiltai išskleisti gali tik stereotipams nepasiduodantis ir mažų šalių kultūros paveldui empatizuojantis kūrėjas.
Latvių scenos meno kritikės ir literatūrologės svarsto apie meną ir menininką laikmečių peripetijose. Ar reikia sieti politiką ir meną? Ar teatro istoriją reikia redaguoti ir tirti iš naujo?
Viename svarbiausių Paryžiaus teatrų „Théâtre de la Ville“ startuoja tris savaites truksianti itin plati ir įvairi Lietuvos scenos meno kūrinių programa.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tapo organizacijos „Mitos21“ nariu, suteiksiančios naujų galimybių megzti ryšius ir bendradarbiauti su užsienio partneriais.
„Scenovaizdis, kaip šokio minties plėtinys, labiau perteiks nuotaiką, nei pasakos konkrečią istoriją“, – sako baleto „Legenda“ premjerai besiruošianti scenografė S. Šimkūnaitė.
Pokalbis su operos ir muzikos kuratore apie šio sezono naujoves, teatro vaidmenį muzikos kultūros sklaidoje ir tai, kaip koncertų ciklas „Endless Pleasure“ prisideda prie teatro ateities vizijos.
Eidamas 74-uosius metus mirė kompozitorius, muzikantas, „Dainos teatro“ bendraįkūrėjis, Vytauto Kernagio bendražygis Andrius Kulikauskas. (Papildyta informacija apie atsisveikinimą.)
Eidamas 94-uosius metus mirė menotyrininkas, teatrologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos žydų kultūros klubo vadovas Markas Petuchauskas.
Vyriausybės kultūros ir meno premijų komisija atrinko kūrėjus, kuriems rekomenduoja skirti dvylika premijų. Gausiai įvertinti įvairių sričių scenos menų atstovai.
Pokalbis su mentoriumi iš Jungtinės Karalystės B. Hartshornu, kuris lapkričio 22-24 d. Vilniuje surengs praktinį seminarą, kaip teikti ir priimti grįžtamąjį ryšį apie kūrybą.
„Endless Pleasure“ – taip vadinasi G. F. Händelio ir W. A. Mozarto kūrybos programa, kurią pristatys Lauryna Bendžiūnaitė ir Trevoras Pinnockas Vilniuje, Visagine ir Vilkaviškyje.
Apie norą slėptis gražioje praeityje spektaklį pagal savo pjesę „Migla“ kuriantis Aleksandras Špilevojus į premjerą kviečia lapkričio 15 ir 16 d. Pokalbis su kūrėju.
Lietuvos kultūros ir meno taryba kartu su kultūros ministru atrinko dešimt asmenų, kurie bus teikiami Vyriausybei tvirtinti Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo nariais. Naujos sudėties taryba pradės veiklą 2025 m. birželį.
Ar įmanoma iš ministerijos į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.
Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.
Stebiuosi estų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.
„Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.
Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.
Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.
Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?
Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.
Dokumentinių spektaklių dramaturgija, sudėliota iš tyrimų medžiagos, pateikiama naudojant telefonus, kompiuterius, ekranus. Vien juos. Šios priemonės visiškai pagrindžiamos ir techniškai, ir simboliškai.
Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.
Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.
Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.
Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.
Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.
Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.
Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.
Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.
Pokalbis su meno kritiku ir Slovėnijos šiuolaikinio šokio archyvaru Roku Vevaru: „Kritika nėra vien kritikų sritis; ji taip pat yra menininkų atsakomybė“.
„Meno srityje vertę dažniausiai apibrėžia menotyrininkai, bet verčių esama skirtingų – apie kūrinį galima kalbėti ne tik iš estetinės, bet ir iš kultūrinės-socialinės pusės“, – sako Rusnė Kregždaitė.
„Intymumas teatre ir šokyje labai skiriasi. <...> Šokyje kūnas automatiškai yra intymus – to nebereikia stiprinti. Judant sunkiau meluoti“, – teigia šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė.
„Galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinis šokis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi“, – teigia šokėja ir pirmą savo monospektaklį „Kraitis“ sukūrusi Giedrė Kirkilė.
„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.
„Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, – teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
Dažnai būtent alternatyvios organizacijos puoselėja autentišką turinį, savitas kūrybos ir bendradarbiavimo formas. O garsiniai reiškiniai yra „įsivaikinami“ ir prigyja kitų disciplinų terpėse.