Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.
Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.
Tai originalus lietuviškos erdvės įveiklinimas, net čia ir dabar kuriama jos personifikacija: juk senos Trakų Vokės dvaro sodybos durys ir grindys taip pat girgžda, o jo erdvės – ne tik istorijos saugykla, bet ir dabartis.
Sunku pasakyti, kiek iš tiesų yra sąmoningos „Fermentacijoje“ matomos citatos. Tik aiškiai matyti už jų plytinti tuštuma – taip, kaip už mobilių aikštelių lūkuriuojantis didžiulis scenos erdvės gylis.
„Sayonakidori“ lakštingala pragysta apie buvimą ikiracionaliame kultūros patyrime, kur užsimerkusi, net sėdėdama Trakų Vokės dvare, galiu tolumoje pamatyti Fudži kalną. Ar bent jo paveiksliuką.
Balandžio 29, 30 ir gegužės 6 d., VU Teatro salėje įvyks VU Kinetinio teatro ir režisieriaus Andriaus Pulkauninko šiuolaikinio šokio premjera „Replika“.
Po beveik dviejų sezonų, praleistų Anglijos nacionaliniame balete, į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupę grįžta čia šokėjo karjerą 2020 m. pradėjęs Edvinas Jakonis.
Videomenininkas Rimas Sakalauskas, pasitelkęs dirbtinį intelektą, kuria tokį pirmą miuziklą Baltijos šalyse, pasakojantį daugeliui puikiai pažįstamą „Mažojo princo“ istoriją.
Festivalio organizatoriai kviečia į susitikimus su žymiais Europos choreografais, pamatyti choreografinę instaliaciją bei paskelbs Šiuolaikinio šokio asociacijos premijos laureatus.
„Kad juokautum, turi būti žmogumi – jausti visa širdimi ir galva, kas yra nesąmonė, kam ką skauda, ką reikia išjuokti, o ką juoku palaikyti“, – sako spektaklio „Pažadink savo vidinę deivę“ režisierius.
Kultūros ministerijos konkursą eiti Kauno valstybinio lėlių teatro vadovo(-ės) pareigas laimėjo dabartinė teatro vadovė R. Bartninkaitė. Ji buvo vienintelė konkurse dalyvavusi pretendentė.
„Kartais ir pats pagalvoju, kad gyvenime norėčiau ne daug palikti, o tiesiog nepriteršti. Bet išeidamas nutrauki ryšį su tais, kuriems esi svarbus, su kuriais praleidai šį gyvenimo laiką“, – sako režisierius.
Operos solistas L. Mikalauskas neslepia, kad atvaizduoti patrauklius blogiečius, šįkart – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje – jam padėjo pažintys politikos ir verslo pasaulyje.
Scenografo Adomo Jacovskio prisiminimai apie paskutinį R. Tumino spektaklį „Sirano“ ir tris dešimtmečius trukusį jųdviejų bendradarbiavimą teatro scenose.
Tiltų įvaizdis paskatino režisierių tyrinėti santykių – tarp žmonių, kultūrų, epochų – kūrimo ir kartais neišvengiamos griūties fenomeną. Pokalbis su A. Špilevojumi apie premjerą „Tiltai“ Latvijoje ir Estijoje.
Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!
Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.
Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.
Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.
Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?
Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?
Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.
Krystiano Lupos teatras [net iš nufilmuoto spektaklio – vaizdo įrašo „Slėptuvė“] suteikia malonumą lukštenti intelektualias veikėjų pokalbių nuorodas ir sekti subtilius jų santykių bei jausmų niuansus.
Laiškuose nagrinėjome operos žanro kaip atminties saugyklos idėją, operos analizę kaip archeologinį tyrinėjimą, žanro poveikį miestams ir visuomenėms, aptarėme naujosios operos bruožus.
Pokalbis su šokio kūrėja Agnija Šeiko: „Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse“.
Pokalbis su meno kritiku ir Slovėnijos šiuolaikinio šokio archyvaru Roku Vevaru: „Kritika nėra vien kritikų sritis; ji taip pat yra menininkų atsakomybė“.
„Meno srityje vertę dažniausiai apibrėžia menotyrininkai, bet verčių esama skirtingų – apie kūrinį galima kalbėti ne tik iš estetinės, bet ir iš kultūrinės-socialinės pusės“, – sako Rusnė Kregždaitė.
„Intymumas teatre ir šokyje labai skiriasi. <...> Šokyje kūnas automatiškai yra intymus – to nebereikia stiprinti. Judant sunkiau meluoti“, – teigia šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė.
„Galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinis šokis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi“, – teigia šokėja ir pirmą savo monospektaklį „Kraitis“ sukūrusi Giedrė Kirkilė.
„Keista, kad šventėme pirmąjį Korėjos teatro šimtmetį – tarsi visa, kas sukurta iki tol, nebūtų verta vadintis teatru“, – apie Vakarų teatro įtakų giliai paveiktą Korėjos teatrą sako menininkas Jaha Koo.
Menininkė Lina Lapelytė Londone pristatė performatyvią videoinstaliaciją „Kai tamsu – mes žaidžiam“, o Varšuvoje debiutavo kaip muzikinio spektaklio „Kosminiai namai“ režisierė.
Lietuvos, Latvijos ir Estijos šokio organizacijų atstovai dalyvaus diskusijose ir supažindins su „Baltijos šokio platforma“, Taipėjuje bus parodytas choreografo Luko Karvelio spektaklis.
Suomijos mieste Turku vyksiančiame festivalyje „Baltic Take Over“ Lietuvos šiuolaikinio šokio scenai atstovaus Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė.
Vis dažniau imi abejoti savo požiūriu į bendrą teatro kultūrą, bet pamatęs, kaip teatrai funkcionuoja senas teatrines tradicijas turinčioje šalyje, nusiramini: visi dirba tuo pačiu principu, tik skiriasi darbo kokybė.
Regionuose ima ryškėti nauja cenzūros forma: vengiama rodyti spektaklius, kurie galėtų įžeisti kai kuriuos vietos gyventojus. Tarsi dalį visuomenės reikėtų nuo kažko saugoti. Bet nuo ko?
Teatrą Alvis Hermanis atranda tik per žmogų, todėl jo teatras labai subtilus, tylus, aristokratiškas. „Arkadija“ – ypač ryškus pavyzdys. Ji prasideda lyg tylus fortepijono balsas ir baigiasi vargonų polifonija.
Iš septynių spektaklių ekranai buvo trijuose, bet tik viename kaip konceptuali priemonė. Kitur, deja, ekranas atlieka tą pačią paslaugą: išnaikina aktorinę meistrystę ir kuria prastą mėgėjišką videofilmą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
