Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė („Teksto raktas“) ir Paulius Markevičius („Meno raktas“).
Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?
Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?
Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.
Krystiano Lupos teatras [net iš nufilmuoto spektaklio – vaizdo įrašo „Slėptuvė“] suteikia malonumą lukštenti intelektualias veikėjų pokalbių nuorodas ir sekti subtilius jų santykių bei jausmų niuansus.
„Galvojome apie šiuolaikinį pasaulį – nuolatinį siautulį, skubėjimą, poreikį viską pasiekti, kuris kartais veda net iki smurto, – šią įtampą norėjome atspindėti savo kūrinyje“, – sako trupės „Korʼsia“ kūrėjai.
Kovo 28-ąją, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre per iškilmingą ceremoniją buvo išdalyti profesionaliojo scenos meno apdovanojimai „Auksiniai scenos kryžiai“.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras apdovanojo savo trupės aktorius ir darbuotojus: geriausiais aktoriais už teatre sukurtus vaidmenis pripažinti Vitalija Mockevičiūtė ir Marius Repšys.
„Įdomiausia yra tai, kad karo ir globalinių katastrofų laikais mes vėl atsigręžiame į grožio ir troškimo temą“, – pastebi spektaklio dramaturgas ir režisierius-bendraautoris.
Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, Klaipėdoje buvo įteiktos „Padėkos kaukės“ 2024 metais čia kūrusiems ir labiausiai nusipelniusiems teatralams, reikšmingiausių scenos meno darbų autoriams.
OKT / Vilniaus miesto teatro studijoje įvyko naujosios lietuviškos dramaturgijos konkurso „Dramos teritorija“ apdovanojimai: iš 87 pateiktų pjesių apdovanoti 10-ties geriausiųjų autoriai.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre išrinkti Metų solistai – geriausiomis kūrėjomis tapo: operos solistė Gabrielė Bukinė ir baleto artistė Julija Stankevičiūtė.
Laureatais tapo: Rūta Oginskaitė („Teksto raktas“) – už teatro atminties išsaugojimą knygoje „kartu. Jūratės Paulėkaitės Istorija“; Paulius Markevičius („Meno raktas“) – už kitokio teatro paieškas.
„Spektaklis „Ką sakai?“ yra skirtas vaikams, esantiems ant brandos slenksčio, ir jų tėvams“, – teigia Klaipėdos dramos teatre premjerai besiruošiantis K. Maiskis.
Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.
Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.
Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.
Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?
Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.
László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.
Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.
Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.
Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.
Vis dažniau imi abejoti savo požiūriu į bendrą teatro kultūrą, bet pamatęs, kaip teatrai funkcionuoja senas teatrines tradicijas turinčioje šalyje, nusiramini: visi dirba tuo pačiu principu, tik skiriasi darbo kokybė.
Regionuose ima ryškėti nauja cenzūros forma: vengiama rodyti spektaklius, kurie galėtų įžeisti kai kuriuos vietos gyventojus. Tarsi dalį visuomenės reikėtų nuo kažko saugoti. Bet nuo ko?
Teatrą Alvis Hermanis atranda tik per žmogų, todėl jo teatras labai subtilus, tylus, aristokratiškas. „Arkadija“ – ypač ryškus pavyzdys. Ji prasideda lyg tylus fortepijono balsas ir baigiasi vargonų polifonija.
Iš septynių spektaklių ekranai buvo trijuose, bet tik viename kaip konceptuali priemonė. Kitur, deja, ekranas atlieka tą pačią paslaugą: išnaikina aktorinę meistrystę ir kuria prastą mėgėjišką videofilmą.
Pokalbis su festivalio „No Limits“ organizatorėmis Elisabeth ir Christina Schelhas: ne tik pristato negalios paliestus žmones kaip profesionalius kūrėjus, bet ir sprendžia problemas.
Lietuvos sezone Prancūzijoje pristatyta plati choreografinių darbų panorama: „Lietuvos šokis atrodo nepaveiktas griežtų kodų ir kartais dulkėtos istorijos, supančios šią meno formą Prancūzijoje“.
Pokalbis su meno kritiku ir Slovėnijos šiuolaikinio šokio archyvaru Roku Vevaru: „Kritika nėra vien kritikų sritis; ji taip pat yra menininkų atsakomybė“.
„Meno srityje vertę dažniausiai apibrėžia menotyrininkai, bet verčių esama skirtingų – apie kūrinį galima kalbėti ne tik iš estetinės, bet ir iš kultūrinės-socialinės pusės“, – sako Rusnė Kregždaitė.
„Intymumas teatre ir šokyje labai skiriasi. <...> Šokyje kūnas automatiškai yra intymus – to nebereikia stiprinti. Judant sunkiau meluoti“, – teigia šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė.
„Galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinis šokis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi“, – teigia šokėja ir pirmą savo monospektaklį „Kraitis“ sukūrusi Giedrė Kirkilė.
„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
