Jankevičius, Shakespeareʼo pjesę laisvai „perkeldamas“ į šiandienos politiką, nors ir randa tikslių atitikmenų, bet pernelyg suniveliuoja visus pasirinktus popkultūros ir sąmokslo teorijų ženklus. Jis kritikuoja visus ir viską.
Monospektaklis tik apsimeta komedija, juoku vilioja žiūrovą atsiverti ir priimti Ją. <...> Aktorė Goda Piktytė – charizmatiška, laisvai jaučiasi scenoje, net kai į ją vienintelę, apskritoje tarytum didinamasis stiklas aikštelėje, krypsta per šimto žiūrovų akys.
Nauja choreografo Martyno Rimeikio „Kopelija“ akivaizdžiai rodo šimtametę Lietuvos baleto kelionę nuo paprastos komiškos istorijos į kur kas sudėtingesnes egzistencinių apmąstymų erdves.
Muzika, vaizdo projekcijos ir kultūriniai simboliai trumpam pagauna protą arba širdį, tačiau jų efektui praėjus vėl lieki stebėti tą patį farsą, kurį matei jau pirmame „Venecijos pirklės“ veiksme.
Aktoriaus misija čia – veikiau sugebėti išlaikyti atsiribojimą ir savo personažą ne paversti kūnu su visu psichologiniu jam tenkančiu krūviu, o išartikuliuoti tam kūnui tenkančią idėją <...>. Būti įrankiu, o ne rezultatu.
Gruodžio 19–21 d., Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ kviečia į renginių savaitgalį, kuris vyks „Menų spaustuvėje“: premjera, improvizacijos džemas, spektaklis „Žaidimas baigtas“.
„Versmės“ programoje pristatytos pjesės aiškiai rodo, kad mūsų kūrėjams svarbu turėti erdvę, kur jie galėtų ne tik saugiai išbandyti savo idėjas, bet ir būtų išgirsti už Lietuvos ribų (pvz., rezidencijų programa).
Kostas Smoriginas buvo unikalus žmogus ir universalus aktorius, jautrus muzikantas, niekada nesiveržęs į įžymybių gretas, į „legendų“ būrį, nors jame tikrai buvo.
Knyga „Sibiro haiku“ ir visi trys spektakliai papildo vienas kitą ir perteikia skirtingus santykius su praeitimi, dabartimi ir atmintimi. Regis, visi nė akimirkai nesudvejoja, kad apie praeitį kalbėti svarbu, net jei ir nepatogu.
Toks primygtinis dviejų „Makbetų“ pasirodymas turi ir daugiau konotacijų. Kaip niekada šį rudenį krenta politikų galvos. <...> Tačiau Makbetas turbūt dar nesupranta, kad Birnamo giria kyla…
Žvelgiant į Vilniuje pamatytus penkis programos kūrinius, ypač išryškėjo laukimo (kol kažkas ateis ir išspręs, pripažins) ir aplinkos spaudimo, absurdo bei net tam tikro sapniškumo motyvai.
9-asis šiuolaikinės operos festivalis NOA organiškai pratęsė šių festivalių kūrybinę liniją. Jo premjerose tolygiai atsiskleidė tiek socialiai orientuotos, tiek abstrakčios, metafizinės, iš kūrybinio intereso kylančios ir nuo aktualijų nutolusios temos.
Suprantama, pasipriešinimo aktas buvo paties teatro, režisieriaus Tiago Rodrigueso sumanytas kaip publikos kantrybės tyrimas, provokacija, bet ar kiekvienoj šaly sulaukia tokios reakcijos? Didžiuojuosi mūsų jaunimu.
Iki šiol nė vienas NOA festivalis nepasiūlė tokio masto didelių koprodukcijų (jų net trys: „Sporos“, „Jūratė“, „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti…“) ir tokio kiekio produkcijų, kurios neabejotinai turėtų pritraukti didelį užsienio prodiuserių dėmesį.
Individualizmo laikais, regis, vis dar įmanu susivienyti ir šiuokart visai sėkmingai atrakinti įsivaizduojamą M. K. Čiurlionio operos „Jūratė“ paslaptį XXI amžiaus kūrėjų žvilgsniu, o ne imtis mistifikacijos.
Kūriniai atvėrė iki šiol beveik negirdėtą ir neregėtą ansambliškumą be hierarchijos; stebino operos solistų ir muzikantų absoliutus į(si)traukimas į sceninį veiksmą LLLLOVE, kaip ir nepaprastai aktyvus choro vaidmuo „Sporose“.
Dalia Michelevičiūtė ir Vytautas Rumšas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre skaitys Miłoszo kūrinių poetinę kompoziciją „Kalbos galia“ apie neregimosios tikrovės įžodinimo slėpinį, prarastos Tėvynės, Dievo artumo ir amžinybės ilgesį.
Kultūros viceministrai įteikė šių metų Kultūros ministerijos premijas labiausiai nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams. Į renginį atvyko ne visi kūrėjai, socialiniuose tinkluose jie išreiškė principines nuostatas.
Siekdama mažinti kultūrinę ir socialinę atskirtį Lietuvos regionuose, asociacija „Žuvies akis“ per šiuos metus įgyvendino pusšimtį kultūros renginių 35-iuose Lietuvos miesteliuose.
Kultūros ministerijoje paskelbti 2025 metų Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai. Šeši laureatai išrinkti iš 46-ių pasiūlytų kandidatų.
„Mes [kultūros lauko atstovai] galime būti tie mediumai, kurie kalbasi su žmonėmis apie tai, kas vyksta“, – įvardijo kartvelų prodiuserė Tekla Machavariani.
Kultūros ministerija paskelbė Klaipėdos dramos teatro vadovo (-ės) konkursą. Pretendentų dokumentai dalyvauti konkurse priimami iki gruodžio 19 dienos.
Gruodžio 2-osios naktį išėjo teatro dailininkė, scenografė, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus gyvenimo bendražygė, „Meno forto“ bendraįkūrėja Nadežda Gultiajeva.
Įvertinusi 46-ių pasiūlytų kandidatų veiklą kultūros ir meno srityje, komisija tarpinio balsavimo metu atrinko dvylika nominantų. Šeši premijų laureatai paaiškės gruodžio 8 d.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
Tokie lėlių teatrų festivaliai kaip Kroatijos PIF tampa ne tik meninių formų, bet ir kultūrinių pasakojimų vieta. Teatras tampa savotišku pasaulio žemėlapiu – jame atspindimos istorinės žaizdos, unikalios, tik toms šalims būdingos patirtys.
EASTAP 2025 konferencija ir asociacijos vaidmuo Europos teatro tyrimuose: nagrinėta, kaip užtikrinti tvarią neįgaliųjų įtrauktį, ką reiškia „demokratiškas“ teatras bei kaip viešosios erdvės formuoja viešąjį diskursą.
„Orakule“, regis, jog tam tikrais momentais montažas ar pati medija priverčia aktorius kovoti dėl dėmesio savo personažui. Jie domina žiūrovą, tačiau arba neturi kaip išlaikyti jo dėmesio, arba pranyksta bendrame spektaklio kūne.
Th. Ostermeierio spektaklio „Laukinė antis“ varomoji jėga yra aktorių darbas. Malonu jausti puikiai palaikomą spektaklio ritmą, neleidžiantį nugrimzti į nuobodulį trijų valandų trukmės pokalbių tiradoje.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
„Meno kritikoje svarbu permatyti kūrėją, jo kūrybos vidinę įtampą. <...> Visgi reikliausias savo darbų vertintojas esu aš pats ir atsiskaityti noriu sau, ne kitiems.“
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
