Greičiausiai nesijuokiu todėl, kad ėjau žiūrėti juokingo spektaklio. Jau pavadinime įrašytas stand-upʼas kuria labai konkretų lūkestį. <...> Žiūrovai mato jautriai gedulą apmąstantį spektaklį, kuriame yra ir humoro.
Atlikėjai skendo švelniai gelsvoje šviesoje ir atrodė it nužengę tiesiai iš „Paskutinės vakarienės“. Vis tik miniatiūros „Šokti 1000 metų“ nuotaika labiau panašėjo į gyvenimo šventės pradžią, o ne pabaigą.
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Atidaryk duris“ minimos durys buvo pravertos, bet toliau nežengta: formalus bendradarbiavimas įvyko, tačiau pristigo kūrybinės sinergijos.
Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.
Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.
Scenografas, garsą pavertęs plastine forma, kasdienybę – ritualu. Lapkričio 12 d. vyks jubiliejui skirta konferencija „Sąskambiai. Liudui Truikiui – 120“.
1974 metų lapkričio 6-ąją visuomenei atsivėrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmai. Lapkričio 6 d. teatras kviečia į jubiliejaus renginius – pokalbius, koncertą, parodą.
Pokalbis su pjesės „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ skaitymui festivalyje „Versmė“ besiruošiančiu jos autoriumi, taip pat kino režisieriumi ir scenaristu K. Kaupiniu.
Lapkričio 9 ir 10 d., Vilniaus senajame teatre įvyks spektaklio „Geras oras, jei per daug negalvoji“ premjera. Pokalbis su dramaturge ir režisiere Kristina Marija Kulinič.
Varėnoje praūžė visą mėnesį trukęs jubiliejinis XV Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. Geriausių darbų autoriams įteikti apdovanojimai 12-oje nominacijų.
Į triptiką sujungtose vienaveiksmėse Giacomo Puccini operose „Skraistė. Sesuo Andželika. Džanis Skikis“ žiūrovai bus kviečiami keliauti per tris epochas.
Jubiliejiniame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje jau suvaidinti visi spektakliai. Spalio 30 d., Varėnoje įvyks apdovanojimų vakaras. Skelbiamos nominacijos.
„Ir kaip žmogus, ir kaip kūrėja noriu, kad menas turėtų gilesnę prasmę ir turinį. Turinys gimsta iš sudėtingų ir svarbių temų“, – sako premjerą pristatanti režisierė.
Nacionalinis Kauno dramos teatras verčia naują kūrybinės veiklos puslapį, jo planuose – originalus Roberto Wilsono spektaklis pagal lietuvišką dramaturgiją, kurio premjera numatyta 2026 metais.
„Visi trys kūriniai atspindės savo laikmetį. Ne sykį esu šiuolaikinęs operas. Kartais tai paveiku, bet šis triptikas stipriau veikia savame laike“, – realistinį scenovaizdį žada G. Puccini triptiko režisierius.
„Keliu klausimą, kaip išgyventi gedulą, jei netekties jausmas trunka ilgiau, nei iš tavęs tikisi artimieji“, – sako spektaklio „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ dramaturgė Birutė Kapustinskaitė.
Žiūrėdama estų spektaklius, stebiuosi jų neprisirišimu prie tradicinės dramaturgijos. Jų du spektakliai patenka į konceptualiojo teatro kategoriją, savo ansambliškumu mesdami iššūkį aktoriniam teatrui.
„Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.
Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.
Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.
Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?
Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.
Dokumentinių spektaklių dramaturgija, sudėliota iš tyrimų medžiagos, pateikiama naudojant telefonus, kompiuterius, ekranus. Vien juos. Šios priemonės visiškai pagrindžiamos ir techniškai, ir simboliškai.
„Reforma“ pretenduoja tapti ne savarankišku meno kūriniu, bet režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „pašnekesiu“ su visuomene – tik ne su ta, į kurią nukreiptas spektaklio turinys.
Kai žiūrovas bando stebėti spektaklį ir jau mirinėja iš nuobodulio, vis tiek jam lieka paskutinis šansas – ploti atsistojus. Nes negali būti, kad laikas buvo investuotas veltui, kaip ir pinigai.
Alvis Hermanis „Jenufoje“ išgrynina stebėtinai paprastą, tyrą grožį, kurį tikriausiai taip šiltai išskleisti gali tik stereotipams nepasiduodantis ir mažų šalių kultūros paveldui empatizuojantis kūrėjas.
Latvių scenos meno kritikės ir literatūrologės svarsto apie meną ir menininką laikmečių peripetijose. Ar reikia sieti politiką ir meną? Ar teatro istoriją reikia redaguoti ir tirti iš naujo?
Viename svarbiausių Paryžiaus teatrų „Théâtre de la Ville“ startuoja tris savaites truksianti itin plati ir įvairi Lietuvos scenos meno kūrinių programa.
Prancūzijos Ošo mieste, spalio 18-26 dienomis vyksiančiame šiuolaikinio cirko festivalyje „Circa“ pirmąkart bus pristatyti trys spektakliai iš Lietuvos.
Prodiuserinė kompanija „Operomanija“ išvyksta į du mėnesius truksiantį gastrolių turą Europoje: penkių kūrinių tarptautinė kelionė, aštuonios turo stotelės.
Įtikimą realybę kuria ne sceninių objektų tikroviškumas, o kuo tikslesnis artistų įsikūnijimas į vaidmenis – ši siekiamybė latviškame „Meilės eliksyre“ nors netolygiai, tačiau buvo beveik įgyvendinta.
Per tris Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje mėnesius Lietuvos šokio lauko atstovai įvairiose šalies scenose ir susitikimuose pasirodys daugiau kaip trisdešimt kartų.
Paryžiuje pristatomi performatyvūs garso menininkės Linos Lapelytės kūriniai, kuriuose skambės šimtas gyvūnų garsus imituojančių vaikų balsų ir neintonuojančių suaugusiųjų dainos.
Choreografas Sidi Larbi Cherkaoui: „Privalome mąstyti ir suvokti savo kūrinių pasekmes, tačiau tai yra sunku, nes dažniausiai kuriame naiviai ir tik vėliau suprantame, kaip tai gali būti perskaityta“.
Pokalbis su meno kritiku ir Slovėnijos šiuolaikinio šokio archyvaru Roku Vevaru: „Kritika nėra vien kritikų sritis; ji taip pat yra menininkų atsakomybė“.
„Meno srityje vertę dažniausiai apibrėžia menotyrininkai, bet verčių esama skirtingų – apie kūrinį galima kalbėti ne tik iš estetinės, bet ir iš kultūrinės-socialinės pusės“, – sako Rusnė Kregždaitė.
„Intymumas teatre ir šokyje labai skiriasi. <...> Šokyje kūnas automatiškai yra intymus – to nebereikia stiprinti. Judant sunkiau meluoti“, – teigia šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė.
„Galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinis šokis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi“, – teigia šokėja ir pirmą savo monospektaklį „Kraitis“ sukūrusi Giedrė Kirkilė.
„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.
„Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, – teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
Dažnai būtent alternatyvios organizacijos puoselėja autentišką turinį, savitas kūrybos ir bendradarbiavimo formas. O garsiniai reiškiniai yra „įsivaikinami“ ir prigyja kitų disciplinų terpėse.
