Įdomu, kad būtent klaidos šįkart atliko svarbią funkciją – gal net reikšmingesnę nei iš anksto suplanuoti atodūsiai ar tirpstančios baleto pozos, greičiausiai nurodančios kūno maištą prieš sistemą.
Spektaklyje vieno teatro ir vieno pastato egzistencija susipina į valstybės istoriją, į pasakojimą apie epochą, iš kurios išlipome, o jos liekanų dar pilna ir atrodo, kad niekada neištrūksi, nors šviesa rodo kelią.
Meilės istorijos „padauginimas“ nevirsta „Romeo ir Džuljetos“ tęsiniu, veikiau reveransu meilei iš pirmo žvilgsnio, kaip amžiaus ar patirties nevaržomai būsenai, galinčiai užklupti bet kuriame gyvenimo etape.
Likus mažiau nei mėnesiui iki pasirodymo, solistė V. Miknevičiūtė informavo orkestrą, kad tuo metu pasirinko dainuoti kitame operos teatre, nors su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru turi sutartį.
Pokalbis su rankų šešėlių teatro kūrėja Egle Agota Matulyte: „Gyva aktoriaus reakcija, matantis jo žvilgsnis ir gebėjimas atliepti vaikų reakciją yra stipriausia įtraukimo į spektaklį priemonė“.
„Teatro vaikams laukas per ketvirtį amžiaus pasikeitė: nuo triukšmingo, dažnai pramoginiu laikyto teatro iki šiuolaikiško, jautraus, dalyvaujamojo scenos meno, skirto konkrečioms amžiaus grupėms.“
„Kai kurie aktoriai prapuldavo, buvo nužudomi repeticijų metu, tačiau spektakliai buvo populiarūs, o repertuaras stebėtinai gausus“, – teigia I. Pukelytė.
Paraiškos dalyvauti galerijoje „Arka“ vyksiančioje kūrybinėje laboratorijoje-parodoje „Nebūtys ir tylos“, tuo pačiu – atrankoje atstovauti Lietuvai PQ27, priimamos iki vasario 15 d. (imtinai).
Scenos meno sričių (muzika, teatras, šokis, performansas) atstovai kviečiami teikti paraiškas Goetheʼs instituto Koprodukcijų fondui ir kartu su partneriais Vokietijoje vykdyti tarptautinius projektus.
Pokalbis su aktore Gabriele Andruškevič: „Kodėl mes savęs nereflektuojame? Imti klasikinius kūrinius ir perleisti per šiuolaikybės filtrą. Man šito trūksta Lietuvos teatre“.
„Čia mano scena, mano namai. Visada iš bet kurios šalies traukia čia sugrįžti“, – tvirtina ukrainietė primabalerina O. Šaitanova, prieš dešimtmetį Lietuvos balete debiutavusi kaip „Don Kichoto“ Kitri.
Konkursą eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas laimėjo Anupras Jucius – aktorius, kultūros projektų vadovas, turintis ilgametę patirtį Lietuvos ir užsienio scenos meno lauke.
Sausio 18 dieną, eidama 64-uosius metus, mirė Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Lolita Martinonytė; šiame teatre aktorė sukūrė kelias dešimtis vaidmenų.
Autorei [Rūtai Oginskaitei] įdomios visokios gyvenimo apraiškos, neiškeliant profesinės veiklos kaip vienintelės, vertos aprašymo. Jos žvilgsniui niekas nėra per mažai svarbu: viskas įausta į pasakojimą.
Apie 20-ąjį šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ kalbasi jo kuratorės: „Pjesės skaitymo žanras kalba ir apie tam tikrą hierarchijos, būdingos režisūriniam teatrui, apvertimą“.
Besibaigiant metams, savaitraštis „7 meno dienos“ tradiciškai pakvietė teatro kritikus apžvelgti įsimintiniausius 2025-ųjų scenos meno įvykius, asmenybes, tekstus, reiškinius, judėjimus.
Šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“.
Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. <...> Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą.
Pjesėje „Laukinė antis“ juntamos praėjusių amžių pažiūros, tam tikras naivumas, tad buvo smalsu, kaip šią laiko prarają užpildys teatras. Bet to nebuvo padaryta – plyšys taip ir liko žiojėti.
Abu Kauno valstybiniame lėlių teatre sukurti kalėdiniai spektakliai – sumanių ir jautrių kūrėjų, kviečia vaikus būti drąsius. Nepasiduoti, net kai nežinai, ką tiksliai daryti, ir kliautis meile, kuri padeda rasti kelią pas savus.
„Versmės“ programoje pristatytos pjesės aiškiai rodo, kad mūsų kūrėjams svarbu turėti erdvę, kur jie galėtų ne tik saugiai išbandyti savo idėjas, bet ir būtų išgirsti už Lietuvos ribų (pvz., rezidencijų programa).
Kostas Smoriginas buvo unikalus žmogus ir universalus aktorius, jautrus muzikantas, niekada nesiveržęs į įžymybių gretas, į „legendų“ būrį, nors jame tikrai buvo.
Kas skatina dykumų sultonus, diktatorius ir demokratijas statyti operos teatrus? Kas juose stebina europietį operos mėgėją? Ar galime sau leisti lankytis tuose teatruose?
Šį rudenį po ketverių metų pauzės DIALOG-WROCLAW vėl atsidarė. Programa, kurią sudarė dvylika spektaklių, akivaizdžiai skilo į teatrų iš Azijos ir Europos pristatymus.
Spektaklį pagal vienos svarbiausių šiuolaikinių kroatų dramaturgių Tenos Štivičić pjesę Zagrebo jaunimo teatre režisavo Antanas Obcarskas, scenografiją kūrė Barbora Šulniūtė.
Latvijos teatro vitrina „Skate 2025“ suteikia galimybę žiūrinčiųjų smegenyse varžytis technologiniams monstrams su kukliais lėlių spektakliais vaikams ar aukščiausios klasės aktoriams – su studentų darbais.
Carolina Bianchi patirtis dėlioja kone tobulai: prikausto žiūrovus prie nemalonios informacijos, tačiau leidžia suprasti, kad pati išgyveno kur kas daugiau. <...> „Brolija“ padeda suprasti, kam reikalinga Stambulo konvencija.
Nors Baltijos šalių programa buvo nedidelė Pasaulinio lėlių teatro festivalio panoramos dalis, ji įsipynė į festivalio audinį kaip unikalus bendro rašto tęsinys, o ne kaip akis badantis lopas.
Šiųmetė festivalio Šarlevilyje-Mezjere programa, regis, pasakojo apie tai, kad šiuo metu vizualusis teatras – įvairiausios jo formos ir naudojamos medžiagos – ima viršų prieš lėles ir jų valdymo amatą.
2025–2026 m. sezono planų Latvijos teatruose apžvalga: blaumaniada, latvių dramaturgijos ir jaunųjų režisierių bumas, brangiausias pastatymas Latvijos teatro istorijoje ir scenografija iš dviejų kėdžių.
Tokie lėlių teatrų festivaliai kaip Kroatijos PIF tampa ne tik meninių formų, bet ir kultūrinių pasakojimų vieta. Teatras tampa savotišku pasaulio žemėlapiu – jame atspindimos istorinės žaizdos, unikalios, tik toms šalims būdingos patirtys.
Minint Klaipėdos dramos teatro 90-metį: „Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės“, – teigia ilgametė šio teatro aktorė J. Jankauskaitė.
„Suprantu, kad teatro traukinys važiuoja – nežinau kur, bet važiuoja. O aš važiuoju savo siauruku. Jų jau nedaug belikę, bet man patinka savo kelią turėti ir savo akimis žiūrėti“, – sako teatrologė Audronė Girdzijauskaitė.
„Visas menas turi būti prieinamas visiems, bet norint tai įgyvendinti, reikia įdėti nemažai darbo. <...> Net gauti finansavimą nėra labai sudėtinga, bet dažnai stabdo „kitokio žmogaus“ baimė“, – pastebi režisierė Karolina Žernytė.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
„Meno kritikoje svarbu permatyti kūrėją, jo kūrybos vidinę įtampą. <...> Visgi reikliausias savo darbų vertintojas esu aš pats ir atsiskaityti noriu sau, ne kitiems.“
Aktualu ir smalsu patyrinėti Panevėžio kultūrinį gyvenimą – aktyvų, įkvepiantį, atsinaujinantį, atkuriantį stabilumą ir ryšį su publika po nuolatinių skandalų teatre, – visos Lietuvos ir tarptautiniu mastu vis labiau matomą kultūros centrą.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
