Man atrodo, kad abu spektakliai – „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ ir „tremolo“ – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.
Pasivaikščiojimas po parodą „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių.
Net saldu skaityti apie spektaklio gimimą nuo pat pirmo, lyg ir visai netikėto, sumanymo blyksnio iki pabaigos, kuri visuomet siejama su publikos reagavimu ir vertinimais.
Buvau dėl to, kad tokie susitikimai kalėjime – drąsus jaunų menininkų sumanymas, kad abiejose stalelio pusėse buvom žmonės, tik skirtingų likimų, ir gali būti, kad ir tas laisvasis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti nelaisvas.
Suprantu, kad teatrui priimtinesnis tas, kuris labai ankstyvoje stadijoje turi (beveik baigtą) formą, apima mažas finansines ir emocines sąnaudas. <...> Tačiau duoklė teatrui kartais kažką gali atimti ir iš paties kūrėjo.
Vasario 20 d., Kultūros ministerijoje bus skaitoma Kristinos Marijos Kulinič režisuota pjesė „Kad laikas greičiau praeitų“ – tai bandymas žurnalistinius darbus paversti scenos meno kūriniu.
Lenkų kompozitoriaus modernisto Karolio Szymanowskio operą „Karalius Rodžeris“ į XXI a. teatrų repertuarus pirmiausia sugrąžino žymūs lenkų režisieriai K. Warlikowskis ir M. Trelińskis.
35-ąją Vilniaus mažojo teatro sukaktį pažymės Oskaro Koršunovo ir Mariaus Ivaškevičiaus sugrįžimas į teatro sceną spektaklio „Kanto laikas“ premjera bei skrydis neįprastomis oro linijomis.
Kultūros ministerija paskelbė konkursą eiti koncertinės įstaigos Valstybinio ansamblio „Lietuva“ vadovo(-ės) pareigas. Pretendentų dokumentų laukiama iki kovo 6 d.
„Mano užduotis – atsakingai apginti savo pasirinkimus, paaiškinti, kodėl programa yra būtent tokia, ir padėti kitiems ją pamilti taip, kaip aš myliu ją“, – sako festivalio „New Baltic Dance“ meno vadovė.
„Didžioji dalis sprendimų mūsų spektaklyje yra bendri. Prieiname tašką, kai nebeįmanoma padalyti: čia sugalvojau aš, o čia tu“, – sako „Priešinimosi melancholijos“ režisierius A. Juška.
Kultūros ministerijos konkursą vadovauti Juozo Miltinio dramos teatrui Panevėžyje laimėjo dabartinis teatro vadovas A. Venckus; dalyvavo penki pretendentai.
Kultūros ministerija paskirstė lėšas 20-čiai profesionaliojo scenos meno įstaigų, kurios įgyvendins projektus: operos ir baleto pastatymus, dramos ir šokio spektaklius, koncertus, festivalius.
Iki kovo 21 d. menininkai kviečiami teikti paraiškas ir siūlyti idėjas, atliepiančias Lietuvos nacionalinio dramos teatro pagrindinės fojė erdvę; tai yra tvarumą skatinančio projekto STAGES rezidencija.
„Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.
Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.
Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.
Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.
Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.
Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.
D. Krymovo mintis, jog šis spektaklis – tai requiem gimusiems ir negimusiems vaikams, leidžia priimti jo paveiksliškumą, tačiau kartkartėmis tai primena ne kūrinį, o pamąstymus-etiudus vaikystės tema.
„Legendoje“ kompozitoriaus Antano Jasenkos muzika kuria choreografiją ir šokėjų jausmus įkvepiančią atmosferą, apibendrintą senųjų laikų apmąstymo, prisiminimo nuotaiką.
Teatrą Alvis Hermanis atranda tik per žmogų, todėl jo teatras labai subtilus, tylus, aristokratiškas. „Arkadija“ – ypač ryškus pavyzdys. Ji prasideda lyg tylus fortepijono balsas ir baigiasi vargonų polifonija.
Iš septynių spektaklių ekranai buvo trijuose, bet tik viename kaip konceptuali priemonė. Kitur, deja, ekranas atlieka tą pačią paslaugą: išnaikina aktorinę meistrystę ir kuria prastą mėgėjišką videofilmą.
Pokalbis su festivalio „No Limits“ organizatorėmis Elisabeth ir Christina Schelhas: ne tik pristato negalios paliestus žmones kaip profesionalius kūrėjus, bet ir sprendžia problemas.
Lietuvos sezone Prancūzijoje pristatyta plati choreografinių darbų panorama: „Lietuvos šokis atrodo nepaveiktas griežtų kodų ir kartais dulkėtos istorijos, supančios šią meno formą Prancūzijoje“.
Savo forma keturi Rygos spektakliai skirtingi, tačiau visiems be trauminių dabarties laiko ir istorinės praeities atspindžių svarbi ir menininko bei meno misijos tema grėsmingų politinių tendencijų metu.
Pokalbis su meno kritiku ir Slovėnijos šiuolaikinio šokio archyvaru Roku Vevaru: „Kritika nėra vien kritikų sritis; ji taip pat yra menininkų atsakomybė“.
„Meno srityje vertę dažniausiai apibrėžia menotyrininkai, bet verčių esama skirtingų – apie kūrinį galima kalbėti ne tik iš estetinės, bet ir iš kultūrinės-socialinės pusės“, – sako Rusnė Kregždaitė.
„Intymumas teatre ir šokyje labai skiriasi. <...> Šokyje kūnas automatiškai yra intymus – to nebereikia stiprinti. Judant sunkiau meluoti“, – teigia šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė.
„Galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinis šokis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi“, – teigia šokėja ir pirmą savo monospektaklį „Kraitis“ sukūrusi Giedrė Kirkilė.
„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
