EASTAP 2025 konferencija ir asociacijos vaidmuo Europos teatro tyrimuose: nagrinėta, kaip užtikrinti tvarią neįgaliųjų įtrauktį, ką reiškia „demokratiškas“ teatras bei kaip viešosios erdvės formuoja viešąjį diskursą.
„Orakule“, regis, jog tam tikrais momentais montažas ar pati medija priverčia aktorius kovoti dėl dėmesio savo personažui. Jie domina žiūrovą, tačiau arba neturi kaip išlaikyti jo dėmesio, arba pranyksta bendrame spektaklio kūne.
Th. Ostermeierio spektaklio „Laukinė antis“ varomoji jėga yra aktorių darbas. Malonu jausti puikiai palaikomą spektaklio ritmą, neleidžiantį nugrimzti į nuobodulį trijų valandų trukmės pokalbių tiradoje.
Performansas prieš dramą, sąlyginai nauja prieš tradiciją. Tačiau akivaizdu ir tai, kad pats žanras negelbsti, jei nėra stiprių asmenybių scenoje, į kurias, gyvas, nepaskendusias plačiuose personažų rūbuose, būtų įdomu žiūrėti.
Koncepcija dažniausiai netiesia jokių, nei prasminių, nei emocinių tiltų į realybę, užteatrinį gyvenimą. Ir žiūrovas čia nelabai reikalingas arba lieka sutrikęs itin atvirose interpretacijai, be aiškesnių koordinačių, scenose.
Spalio 4 dieną vyks vienos dienos iniciatyva „Queer pop-up“, jungianti paskaitas, performansus, atvirus skaitymus, bendruomenines dirbtuves ir drag pasirodymus.
Pokalbis su garso menininke Diana Gutaute apie performanso „dis|connect“ inspiracijas, technologijų pertekliaus keliamą nerimą ir tikrojo ryšio paieškas.
Taip jis [G. Nausėda] veiks ir dabar, – kovokit, šaunuoliai. O prieš ką? Juk prieš jūsų, prezidente, paskyrimą, kitaip sakant, jūsų veiksmas ir iššaukė tą protestų bangą. Jūsų veiksmas sukėlė pavojų kultūrai, o tuo pačiu ir visai valstybei.
Eidama 82-uosius metus, spalio 1 d. mirė Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Milė Šablauskaitė; per daugiau kaip penkis dešimtmečius trukusią karjerą aktorė sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų.
Spalio 5 d., 14 val., Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Didžiojoje salėje skambės „Jūra“: „Jūra – tai mes. Tegul visi girdi, kaip po truputį auga mūsų bangos“. Įėjimas laisvas.
Spalio 5 d., nuo 14.30 iki 17 val., Klaipėdos dramos teatro aktoriai susitiks ir bendraus su lankytojais, siekdami priminti, kad eskaluojama atskirtis tarp menininkų ir kitų šalies gyventojų iš tiesų yra pramanyta.
Kultūros Ministre, atstovauti kultūrai pirmiausiai reiškia prisiimti atsakomybę. <...> Linkiu atpažinti Trojos arklį, nesusigundyti jo dydžiu ir išvaizda, nes šiandien taip aišku, jog išorė maskuoja vidų, kuris labai greit gali tapti chaoso liudijimu mums.
„Atrodo, kad šiandien viena svarbiausių vertybių tapo matomumas. Būti pastebėtam – reiškia tapti tikru, egzistuoti“, – sako Klaipėdos dramos teatre premjerai besirengiantis A. Areima.
Nepaisant kultūros bendruomenės išsakytų nuogąstavimų, peticijos ir surengto protesto, šalies vadovas Gitanas Nausėda patvirtino „Nemuno aušros“ deleguotą Ignotą Adomavičių kultūros ministru, todėl spalio 5 d. organizuojamas įspėjamasis streikas.
Meno kūriniai visada buvo ir bus daug daugiau, daug aukščiau, daug svarbiau. Jie nėra užtildomi, nesibaigia jų galiojimo laikas, jų kadencija: jie palaiko visuomenės tapatybės stuburą ir tylomis jį saugo.
„Keliaujantys“ svarbesni jo kūrėjams nei žiūrovams. Matyti, kad spektaklis pareikalavo didelių kūrybinių aktorių pastangų, vertintina, kaip darniai dirba jų ansamblis. <...> Primena vaidybos studentų „šimtadienį“ ir pasižymi nostalgija teatro praeičiai.
Užsieniečiams, atvykusiems į Lietuvą ir svarstantiems galimybę praleisti vakarą operos teatre, tokie netradiciniai, netipiniai kūriniai galėtų būti įdomesni už daugybę kartų matytas ir mintinai žinomas aidas ir traviatas.
LNOBT įvyko italų kompozitoriaus Amilcareʼės Ponchielli operos „Lietuviai“ premjera: teatrologės ir muzikologės pokalbis apie spektaklį ir „lietuvių nenacionalinės operos kaip nacionalinės“ sampratos fenomeną.
M. K. Čiurlionis skeptiškai vertino baletą, kurį matė Camille’io Saint Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“ Leipcige. <...> Minint kompozitoriaus ir dailininko gimimo 150 metų jubiliejų, būtent šokio menininkai jam skyrė daugiausia savo darbų.
Bene didžiausią įspūdį man paliko teatralizuotas koncertas: tarpais atrodė, kad vėl panyri į andai matytų Nekrošiaus spektaklių atmosferą, patiri stiprius emocinius akcentus, išreiškiančius sutelktą buvusio spektaklio esminę mintį, nuotaiką.
Stovykla patvirtino, kad Lietuvos lėlių teatras yra gyvas ir įvairiapusis – čia telpa animacija, dokumentika, fotografija, performansas ir klasikinės lėlių teatro formos. Bet svarbiausia – žmonės, kurie visa tai kuria kartu.
Populiarioji kultūra (kolektyvinėje atmintyje užfiksuotas aromatas, kvietimas priešintis dainos tekste, istorijos vaikams ir kt.) nėra tik pramoga – tai arena, kurioje kuriamos ir kvestionuojamos tapatybės.
Spektakliuose išryškėjo laikinumo tema: vienur tai tiesiogine ir perkeltine prasmėmis komunikuojamas nestabilumas, kitur šis laikinumas išreikštas vakaro įvykiu, visišku išsitaškymu, kai rytojus nebesvarbu.
Gregersas pasodina į tiesos fotelį – tik, skirtingai nei „Matricos“ Morfėjus, savo aukoms jis neduoda rinktis tarp tiesos ir nežinojimo. Raudonoji piliulė yra sugirdoma per prievartą.
Su „Mein Kampf“ pataikyta į dešimtuką netyčia – juk niekas neplanavo, kad spektaklis taip suskambės šių dienų visuomenės protestų prieš valdžių veidmainystę fone. Bet tai nėra parodomasis, prikišamasis aktualumas.
„Alisa veidrodžio karalystėje“ – tai kelios neprailgstančios valandos teatrinių stebuklų magijos kupiname spektaklio pasaulyje. Tempas greitas, apgavystės vikrios, iliuzijos apgaulios, – kūrinys ir režisierius sutverti vienas kitam.
„Švyturyje“ bandoma atverti kone į išprotėjimą panašėjančią vienatvės dimensiją – tokią, kuri temdo sąmonę. Kurioje viskas susilieja ir neįmanoma įnešti išorės spalvų ir vėjų. Gal pati scena čia ir yra toks vienatvės švyturys?
Tamsus miškas – tokia asociacija greitai gimsta stebint spektaklį, kuriame nemažai veikia tuščios ir tamsios scenos dalys. <...> Tamsus miškas yra ir neišlikusi pačios Milenos Jesenskos istorija, sudeginta laiškuose.
Nors aprašyme mini, kad spektaklis yra šiltas ir šmaikštus, iš tiesų tai – liūdnas kūrinys. Palyginti su knyga, kuri pilna gyvenimo, spektaklis „Mergaitė su šautuvu“ – tamsesnis. Tiesa, šią tamsą galbūt labiau jaučia suaugusieji žiūrovai, kurie skaito tarp eilučių.
„Zucco“ kaip sceninis kūrinys yra mažutis, dar kiek studentiško charakterio, sudėtas iš Koltèso pjesės fragmentų. <...> Vis dėlto justi, kad Jaunius Juodelis žino ką pasakyti ir moka tam pasitelkti tiek scenos tikrovę, tiek sunkiąją dramaturgiją.
Režisierė Eglė Švedkauskaitė neskuba spręsti Ronjos pasirinkimų kelio problemos, o veikiau siekia pasimėgauti Astridos Lindgren istorijos pasauliu: jį atvaizduoti, duoti jauniesiems veikėjams vietos jame tiesiog gyventi.
Pokalbis su aktore, teatro pedagoge Gabrielia Kuodyte: „Spektakliuose turi būti įvairių emocijų, bet pabaigoje vis tiek turi pasirodyti šviesos spindulys. Ką beišgyventum, vis tiek reikia lįsti į gylį, eiti į šviesą, nebijoti jautrumo ir tiesos.“
„Į scenografiją, medijas ir net į patį teatrą kartais renkuosi žiūrėti žaidžiančio vaiko akimis ir man patinka, kai aktoriai daro tą patį“, – sako režisierius Žilvinas Vingelis.
„Vilniuje lietuviakalbiai žiūrovai eina į spektaklį ir skaito titrus, o ne atvirkščiai. Man tai ir yra daugiakalbio, daugiaetnio Vilniaus veidas“, – sako Uršulė Bartoševičiūtė.
„Meno kritikoje svarbu permatyti kūrėją, jo kūrybos vidinę įtampą. <...> Visgi reikliausias savo darbų vertintojas esu aš pats ir atsiskaityti noriu sau, ne kitiems.“
„Vaidybos meną suvokiau po truputį tik atsidūrusi teatre. <...> Prisipažinsiu: didžiausias kolegos komplimentas teatro virtuvėje – kad aš esu gera partnerė“, – dalijasi aktorė Viktorija Kuodytė.
Pokalbis su šokio kūrėja Agnija Šeiko: „Kultūrą laikau valstybės, kiekvieno miesto ir miestelio jungiamuoju audiniu. Patirtis rodo, kad jautriausi kultūrai yra tie, kurie gyvena ir dirba mažose bendruomenėse“.
Keičiant negalios supratimą, santykį su ja ir pasakojimus apie ją, teatras gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Tam vienodai svarbios yra visos trys pagrindinės teatro erdvės: scena, užkulisiai ir žiūrovų salė.
Teatras nėra vien tekstas, todėl adaptuoti reiškia suteikti prozai naują formą. Scenoje tekstas kelia grėsmę teatrui tapti iliustratyviu, kai nesuvokiamos jo pritaikomumo galimybės ir būtinybė keisti pavidalą.
Kas nutiko šalyje, kurią Lietuvoje žinome kaip vieną palankiausių kūrybai bei jos sklaidai? 2025-aisiais Berlynui teks susiveržti diržus, o tai iššaukė judėjimą #BerlinIstKultur.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
