Lietuvos Respublikos Kultūros Ministre Ignotai Adomavičiau, šiandien stovėdamas čia norėčiau su Jumis pasidalinti savo širdimi ir mintimis. Ryte, kas man kaip naktiniam žmogui yra sudėtingas metas, paskambino „Utopijos“ direktorius ir paklausė suprantamo ir vertybiškai man artimo klausimo – ar aš pasitikiu „Nemuno Aušra“ ir jos kompetencija lyderiaujant kultūrai. Mano atsakymas buvo neigiamas, todėl direktorius pasiūlė atstovauti pozicijai ir apdovanojimų ceremonijos metu tarti žodį. Aš sutikau ir štai taip atsidūriau šitoje akimirkoje, mąstydamas apie ką verta kalbėti.
Ministre Ignotai Adomavičiau, esu teatro žmogus, galbūt todėl mano mintyse sukasi Antikinės tragedijos sąvokos apibrėžimas. Turbūt visi nujaučiame, kas yra Antikinė Tragedija ir net jei kiekvienas ją įvardydami pasirinktumėme skirtingus žodžius, manau, jog galiausiai visi kalbėtumėme apie tą patį – neatšaukiamą ir didžiulę nelaimę, kurios akivaizdoje nei vienas nenorime būti, nes iš ten kelio atgal nėra. Norėčiau nepalikti vietos neteisingoms interpretacijoms ir iš karto pasakyti – nors jūsų paskyrimui kultūros ministru kategoriškai nepritariu, bet jo tikrai nelaikau tragedija, ir smerkiu bet kokias patyčias bei niekinimą nukreiptą jūsų atžvilgiu ir kalbuosi su Jumis kaip žmogus su žmogumi. Tragediją šią akimirką suvokiu platesniu mastu. Turbūt daugelis iš jūsų aiškiai supras, ką noriu pasakyti teigdamas, jog gyvename tragedijos akivaizdoje. Gretimoj valstybėj šią naktį žuvo ir rytoj žus moterys, vyrai ir vaikai, kaimyninių valstybių oro erdvės pažeidimai dar ne taip seniai būtų atrodę kaip išgalvotas baisus sapnas, o šiandien tai nauja realybė.
Kultūros Ministre, Tragedijos visais laikais buvo išbandymas žmogaus prigimčiai ir bendruomenėms. Akistatoje su tragedija mūsų gyvenimuose, o dar svarbiau – mūsų poelgiuose, išryškėja tai, kas iš tikrųjų esame ir tai, kas iš tikrųjų svarbu.
Žodis tragedija ir jo reikšmė nei vienam iš mūsų nekelia klausimų. Tai žodis, kurį mes sudėtingomis akimirkomis vartojame kalbėdami apie savo tikrovę. Tačiau visų pirma, žvelgdami į šio žodžio reikšmę ir kelionę iki mūsų laikų, turime prisiminti Antiką ir Antikinį teatrą. Antikoje žodis „Tragedija“ pirmiausiai buvo vartojamas norint įvardyti meno žanrą, teatro žanrą. Šio žodžio mūsų kasdienybėje nebūtų, jeigu ne teatras, o kitaip – kultūra.
Lietuvos Kultūros Ministre Ignotai Adomavičiau, ir čia aš prieinu prie kultūros. Kultūra visų pirma prisiima sunkią atsakomybę stotį į kovą su Tragedija. Kultūra savo giliausiose ištakose, pradžių pradžioje permąstė žmogaus santykį su fundamentaliomis problemomis. Tikiu, jog giliausios to permąstymo priežastys – rūpestis ir atsakomybė. Rūpestis žmogumi, rūpestis artimu ir svetimu. Ne veltui viename seniausių Europos literatūros kūrinių vaizduojamas Trojos karas. Mes visi gyvename Trojos kare, mūsų Troja visada puolama ir mes visada privalome ją saugoti. Saugoti iš rūpesčio vienas kitu, iš troškimo, jog kitam neskaudėtų, iš atsakomybės prieš kitą. Gyvendami šitoje epochoje ir žvelgdami į Vakarų Civilizacijos kelią galime suprasti, jog chaosas ir blogis visada tyko žmogaus. Mūsų Trojos sienos visada griaunamos, visada išbandomos. Kultūra yra mūsų bandymas pažinti tragediją, pasipriešinti blogio okupacijai.
Kultūros Ministre Ignotai Adomavičiau, atstovauti kultūrai pirmiausiai reiškia prisiimti atsakomybę. Prisiimti atsakomybę už kitą žmogų, prisiimti atsakomybę kovoje prieš tragediją. Gyvename epochoje, tiksliau esame ištikti, užspausti į kampą epochos, kuri visu savo blogiu, visu savo įtūžiu yra bet kurią akimirką pasirengusi mums prieš veidus atskleisti Tragedijos kaukę. Mes gyvename Tragedijos akivaizdoje. Kartais sulaukiu klausimų, kodėl šitaip aistringai kalbu apie tamsą. Ir šiandien atsakymas man labai aiškus – ta maža, beveik nematoma, kvantinė prasmė, kurią didžiausiomis įkvėpimo akimirkomis gali pasiūlyti menininkas yra saugoti žmogų nuo Tragedijos, padėti žmogui išvengti Tragedijos. Ir vienintelis būdas į kurį tikiu kalbėdamas apie kovą prieš tragediją yra sąmoningumas. Šiandien atpažįstu Tragediją sąmoningumo trūkume. Šiandien atpažįstu Tragedijos veidą žmonių akyse, kuriose galios troškimas tapo toks aršus, jog pasiklydus asmeninių interesų labirintuose užsikemšamos ausys prieš verkiančius ir užmerkiamos akys prieš kraujuojančius. Mes gyvename karo akivaizdoje. Gyvename geopolitinėje situacijoje, kurioje katastrofos šešėlis, dar neseniai atrodęs kaip įsivaizduojamybė, ryškėja ne metais, o mėnesiais. Mes neturime laiko, nebeturime galimybės būti neatsakingi. Mūsų miesto sienos byra ir tai, kas yra už jų, tikiu, jums lygiai taip pat kaip man kelia siaubą. Atsimenu dvyliktą klasę, kai skaitėme dvidešimtojo amžiaus literatūrą, kai skaitėme ir nagrinėjome Albero Kamiu, Becketto, Antano Škėmos, Balio Sruogos, Algimanto Mackaus, Nykos Niliūno, Josefo Brodskio, Česlovo Milošo ir kitų kūrėjų likimus, kurių vyzdžiai ir sielos buvo išdraskyti to laikmečio istorijos kataklizmų, skaitėme jų kraujo liudijimus apie baisų ir pavojingą istorijos ratą. Šiandien čia stovėdamas suprantu, jog tada dėl laiko perspektyvos, dėl istorijos distancijos, dėl ramybės iliuzijos, kuri tvyrojo sėdint Šnipiškėse, mokyklos suole, visa tai atrodė, nors ir meistriškos, įtaigios, bet pasakos. Šiandien suprantu, jog jų tikrovė, Antano Škėmos tikrovė, ta tikrovė, kurios turėjome išvengti, tos istorijos pamokos, kurios privalėjo daugiau niekada nepasikartoti, būti užrakintos ir palaidotos dvidešimtame amžiuje, kaip niekada aiškiai grasina prisikėlimu ir kerštu už tai, jog nepakankamai atidžiai, per daug atlaidžiai ir naiviai žvelgėme į žmogaus nesąmoningumą. Ir šiandien, čia stovint, aš prisimenu frazę iš Šekspyro Hamleto – „Mirtis gyva“. Todėl mes turime kautis ir mūsų peilis bus sąmoningumas. Tragedija visada ieško kelio į žmogaus likimą. Tragedija užversta istorijos dulkėmis nemiršta, ji kvėpuoja, ji jaučia kiekvieną įtrūkimą žmogaus valioje, žmogaus pagundoje, Tragedija visada laukia galimybės atkeršyti už žmogaus prigimties netobulumą. Galbūt man galima prikaišioti dramatizmą. Galbūt Antanas Škėma šiandien čia stovėdamas man primintų, jog ironiška šypsena dar niekam nepakenkė. Bet taip pat žinau, jog jis suprastų, suprastų, koks klastingas yra blogis ir kokie netikėti jo keliai į žmogaus širdį ir kokios baisios to pasekmės. Mes vis dar esame palaiminti, nes turime galimybę kautis už tiesą, už moralinius principus, už sąmoningumą. Tragedijai gulint po žemėmis ir kartojant „Mirtis gyva“, mes vis dar turime galimybę ją uždusinti, nepalikti deguonies kvėpuoti. Ir vienintelis kelias, kurį matau šiandien, yra sąmoningumas – aš renkuosi poziciją saugoti Žmogų nuo blogio, aš renkuosi kultūrą, kuri prisiima žmogiškumo atsakomybę ir skelbia karą tragedijai.
Šiandien mąstau apie Troją. Linkiu atpažinti Trojos arklį, nesusigundyti jo dydžiu ir išvaizda, nes šiandien taip aišku, jog išorė maskuoja vidų, kuris labai greit gali tapti chaoso liudijimu mums. Ginkime savo tvirtovę, statykime jos sienas ir ieškokime arklio, kuris pačiais netikėčiausiais būdais ieško galimybės pakliūti į mūsų miestą. Mokėkime prisiimti atsakomybę. Šlovė Kultūrai.
Kalbos, pasakytos per Dalios Tamulevičiūtės profesionaliųjų teatrų festivalio atidarymo renginį atsiimant apdovanojimą, autorius – režisierius Jaunius Juodelis.
Teatro „Utopia“ informacija
