Stebint kūrėjų iš Šveicarijos bei Prancūzijos monospektaklius atrodo, kad pagrindinė abiejų menininkų užduotis – kelti klausimą apie šiandienos žiūrovo ir visuomenės vaizduotės pajėgumą.

Pranešimuose dominavo vaidybos problematika. Pagrindinės analitinės perspektyvos siejosi su vaidmens kūrimo anatomija, politiniais vaidybos efektais bei aktorių darbo ir kūrybos sąlygų gerinimu.

Teatras kelia dar vieną iššūkį: kelias valandas kviečia žiūrovus mąstyti apie filosofiją, visuomenės sanklodą ar meną. Ir tai įspūdinga, jei nutylėsiu, kad ir šiek tiek pavydu.

Pasinaudojant tiksliu mūsų teatrinio fenomeno pavadinimu – istorija užšaldoma į fosiliją. Ją matome, galime paliesti, bet ji nutolusi per amžius ir nebejaudina.

KGB patirtys, atspindėtos Alvio Hermanio spektaklyje „Istorijos tyrimų komisija“: tai, kad vaikytis tiesos „ČĖKA maišuose“ absurdiška, tik patvirtina, kad posttiesa yra mūsų laikų [i]status quo[/i].

Festivalis CODA: baltieji cisžmonės programoje nedominuoja; ženklų dalyvių skaičių sudaro [i]queer[/i] bendruomenė, nebaltaodžiai ir žmonės su negalia. Ir visi jie yra profesionalai, o ne „dėl įvairovės“.

Alkoholio tvaikas pasiekia ir žiūrovus, lyg migla, lyg tai, kas taip dažnai maskuoja seksualinius nusikaltimus, tai, kas dažnai gėdinga, kuo „nurašomi“ aukų išgyvenimai.

Režisierių Clausą Guthą labiausiai domina operos „vidinis veiksmas“ ir jis imasi atidaus, patyrusio psichoanalitiko vaidmens, į kušetę „paguldydamas“ visus „Don Karlo“ personažus.

Vaikščiojant gatvelėmis čia galima sutikti pačių netikėčiausių personažų ar patirti unikalių teatrinių nuotykių, kurie gali pranokti ir žiūrovų lūkesčių slegiamus stipriausius spektaklių kūrėjus.