„Wiener Festwochen": miesto ir šventės dialogas

Vaidas Jauniškis 2010-06-20 Menų faktūra
Festivalio emblema

aA

Mergina, basomis kojomis atsispirianti nuo stogo atbrailos ir nerianti į miestą - skrydis ar krytis? Tokia dviprasmiška šių metų Vienos teatro ir muzikos festivalio „Wiener Festwochen" emblema atsikartoja ir mažuose aitvaruose (susidėliok iš plastiko lazdelių pats), kuriuos publika randa ant kiekvieno teatro krėslo. Festivalis tarsi neprimygtinai skelbia, kad prasmės gali būti dvejopos: jis neria į miestą įvairiais interaktyviais renginiais, instaliacijomis ir nebijo nudegti-nukristi, tačiau siūlo ir daug neabejotinų solidžių operų, dramų, kurios garantuoja itin kokybišką skrydį. Vienas vokiečių teatralas, prieš 15 metų persikraustęs į Vieną, sakėsi esąs ramus dėl savo muzikinės ar teatrinės kultūros: „Aš čia per metus pamatau visus geriausius pasaulio teatrus". Bet vis dėlto nusiskundžia dėl operos, kurios atlikimas yra aukščiausios kokybės, tačiau režisūra dažniausiai senamadiška. Tada jis laukia Vienos festivalio.

Šiandien, birželio 20 d., jis baigėsi. Šįmet jame, vykusiame nuo gegužės 14 d., pristatomi 49 kūriniai iš 23 šalių, įvyko penkios pasaulinės premjeros. Vien šiam pasaulio pusrutuliui atstovauja garsieji Krystianas Lupa, Meg Stuart, Alainas Platelis, Peteris Steinas, Frankas Castorfas, Lucas Bondy, Alvis Hermanis, - o kur dar likusios pusės nuo girdėto kanadiečio Robert´o Lepage´o iki mums visai nematytų brazilo Enrique Diazo, iranietės Amir Reza Koohestani ir japono Toshiki Okados? Festivalį, trunkantį pusantro mėnesio, sunku nepastebėti. „Jis ir žinomas net 98 proc. apklaustų respondentų - nuo jaunų iki pagyvenusių, jis yra labiausiai žinoma Vienos kultūrinė institucija", - sako Maria Awecker, vadovaujanti festivalio spaudos biurui nuo 1995 m. ir pergyvenusi daug vadovų. Dabar jo meno vadovas (intendantas) jau kelinti metai yra anglų režisierius Lucas Bondy, nuo 1997 m. vadovavęs  festivalio teatrinei pusei; greta jo - Stefanie Carp, perėmusi teatrinį vairą, ir Stéphane´as Lissneris, kuruojantis muzikinę dalį. Ši komanda vadovaus festivaliui iki 2013 m.

Kalbėti apie festivalį galima gausios statistikos skaičiais ar aukščiausios teatrinės prabos pavyzdžiais, bet šįkart man įdomiau skamba jo „nesusišnekėjimas" su modernia kultūrine retorika, grindžiama ekonomine nauda miestui ar šaliai. Nes net ir per neilgą pokalbį su Maria Awecker neprimygtinai brėžiama visiškai kita linija nei ta, kurią teigė kultūrinės ekonomikos šalininkai Vakaruose prieš 10-15 metų ir kuri šiandien iškyla mūsų politikų žodžiuose (bet ne darbuose): meną reikia remti, nes kultūra skatina šalies BVP augimą, kuria darbo vietas, atveda į šalį daug investicijų ir kuria jos įvaizdį pasaulyje. Atsidūrus Europos negeografiniame centre atrodo, kad šalies įvaizdis Austrijai tarsi nelabai ir rūpėtų - o ir ką tu pasiūlysi efektingesnio turistų masėms už ant kiekvieno kampo kišamus „mocartukus" - nuo perukuotų bilietų pardavėjų iki šokolado gaminių? Kartu regisi, kad svarbiau čia yra būtų ne įvaizdis svetur, bet kokybė vietiniams. Pasekmė - Viena jau kelintus metus išrenkama kaip patogiausias miestas gyventi. Gal tokio „nesusišnekėjimo" su globaliomis madomis šaknys glūdi miesto politikų liberalizme, kuris Vienoje reiškėsi jau XIX amžiuje (nuo politikos iki miesto planavimo bei kultūros mecenavimo), o gal - ilgametėje Vienos aristokratizmo tradicijoje, persmelktoje jų elito glaudaus tarpusavio bendravimo (žinomiausias XX a. pradžios kultūrinis fenomenas - Vienos kavinės ir salonai) bei edukacijos. Tačiau net ir po šimtmečio teatro festivalio formulė ir didžiulis dėmesys žiūrovams išduoda tarsi ir nepasikeitusius tuos pačius polinkius, kurie telpa neįvardintuose nei pokalbyje, nei festivalyje žodžiuose „prestižas", „garbė", „kokybė", „lavinimas(is)". Nes jie savaime suprantami.

Festivalio garsą tarp vieniečių pirmiausiai užtikrina nemažai nemokamų renginių, o jis jau keli dešimtmečiai atsidaro tradiciniu nemokamu koncertu Vienos Rotušės aikštėje. Tai - „Eurovizijos" koncertai, tik skirtingai nei mūsų platumose, tai yra jaunųjų muzikantų „Eurovizija" (ar mes tokią girdėjome?) - „Eurovision Young Musicians", kuriai šįmet vadovauja Peteris Eőtvosas: šio konkurso šeši finalistai rodė klasikos grojimo marimba, smuiku, saksofonu, violončele, pianinu meistrystę, akompanuojami Austrijos radijo simfoninio orkestro. Klasika vietoje popso, tampanti aukštu kultūriniu popsu.

Šįmetinis festivalio šūkis - „Kiekvienas skirtingas?" (Everything´s Different?) skirtas pažvelgti į įvairias problemas, būti atviriems, suprasti kitus ir ... - būtų galima ilgai tęsti šią politkorektiškumo pliurpalynę - bet tai nėra tiesiog lozungas, orientuotas į politines-kultūrines madas, o  greičiau racionalesnis bandymas suprasti nepažintą - meną, menininką, kitos šalies patirtis. Tačiau nors lozungai kasmet keičiasi, organizatoriai pripažįsta, kad bet koks jų yra per menkas suvaldyti ir suvienyti tokio dydžio festivalį.  Festivalis skyla į keletą programų. „Into the City" visi renginiai nemokami: „Gatvės akademija" rengia dešimt skirtingų cool meno dirbtuvių (nuo hip hopo, dviračių meno iki slam poezijos, instaliacijų - ir jie daugiausia skirti jaunimui). Klasikai atskiesti garsusis Vienos berniukų choras pateikė egiptiečių, turkų ir albanų dainų ir atliko jas su vietos rezidentais. O festivalio Forumas buvo skirtas „Generation (Ex) Yu" - buvusios Jugoslavijos teatro kartai, gimusiai po 1970-ųjų. Tai vėlgi ne mada, o normalus poreikis suprasti kaimyną, nes per įvairius migracijos laikotarpius tūkstančiai eks-jugų atvyko į Vieną. Ir vis dėlto, nepaisant įvairiausių pokyčių geopolitikoje ar miesto gyvenime, atvykėliui susidaro įspūdis, kad „Wiener Festwochen" tiesiog alsuoja stabilumu ir pasitikėjimu savimi.

Arba: taip atrodo turistui iš nestabilios politikos apsėstos šalies ir miesto, ir kai kurie jo klausimai tiesiog trenkia Europos Rytais. Į kuriuos atsako Centrinės Europos (geografiškai) atstovė, festivalio spaudos biuro vadovė Maria Awecker.

Festivalio atidarymas Rotušės aikštėje. Mike Ranz nuotrauka (www.festwochen.at)
Festivalio atidarymas Rotušės aikštėje. Mike Ranz nuotrauka (www.festwochen.at)

- Vis dėlto šalia programos margumyno - kiek festivalyje kaitos ir kas yra jame stabilu?

- Festivalis įkurtas 1951 m., ir jau nuo tada nesikeičia kai kurie elementai - atidarymo šventė Rotušės aikštėje, koncertas „Musikverein" salėje ar Vienos Koncertų salėje. Biudžetas visada tolygiai dalijamas per pusę teatro ir muzikos sritims. Tik įspūdis, kad daugiau esama teatro, bet biudžete tai neatsispindi, nes operos brangesnės už spektaklius ir šių dviejų sričių santykis įvykiais gali būti 1:20. Bet labai svarbu kelių dalių suderinamumas, jų persiklojimas - kaip operos ir teatro, avangardo ir klasikos. Šįmet muzikinis akcentas skirtas Vienos kompozitoriui Albanui Bergui, simbolinei XX a. figūrai. Festivalis prasidėjo Peterio Steino režisuota pirmąja dodekafonine opera „Lulu", o po keleto koncertų ir pokalbių apie šį kompozitorių baigsis pirmąja atonine opera „Vocekas" (režisierius ir scenografas -  Stéphane´as Braunschweigas).

- Šios dvi operos yra jūsų festivalio produkcija ir koprodukcija. Jūs ne tik atvežate spektaklius, bet ir patys statote. Kaip nusprendžiate, ką verta prodiusuoti?

- Iš mūsų labiausiai pavykusių pastarųjų metų prodiusuotų spektaklių paminėčiau Christopho Marthalerio „Apsisaugojimą nuo ateities" (Schutz vor der Zukunft), Patrice´o Chereau režisuotą ir Pierre´o Boulezo diriguotą  Leošo Janačeko operą „Iš mirusiųjų namų" (premjera La Scaloje). Buvo daug didelių ir mažų produkcijų. Šįmet jų keletas, kurios nėra tokios didelės, bet kurtos tam, kad galėtume gastroliuoti. Rinkdamiesi mes stengiamės pažiūrėti, ką būtų galima pateikti naujo vietinei publikai. O kadangi esame festivalis be savo scenos, galime patys atrasti ir naujas vietas. Taip produkcijos persikelia iš teatrų į šiuolaikinio meno muziejų, yra performansų, instaliacijų, tyrimų (pvz., „Rimini Protokoll" spektaklis „100 procentų Vienos" virsta tiesiogiai parodoma statistika, kuomet apklausiami 100 vieniečių). Tai naujų estetinių formų paieškos.

- Kadangi tiek daug milžiniškų ir ne tokių didelių renginių ir kūrinių, klausimas iš šios dienos realijų: kiek jums atsiliepė krizė?

- Nėkiek. Ir nemanau, kad tai būtų ateityje, nes festivalis šimtu procentų  yra Vienos miesto festivalis - ne šalies ir ne rėmėjų. Jo visas biudžetas - 14,3 mln. eurų. Miestas suteikė 10,8 mln. eurų, o 3,5 mln. surenkami iš bilietų, iš teisės TV ir radijo transliacijoms ir rėmėjų. Iki festivalio pradžios jau buvo parduota 50 000 bilietų. Daug ir nemokamų renginių, bet kartu su koncertais numatoma parduoti apie 180 000 bilietų.

- Ką reiškia „teisės TV ir radijui"? Ne jūs perkate reklamą, o jie jums moka?

- Jie moka už radijo transliacijas. Už televizijos - retai, nes esame maža šalis, ir televizija perka teises nebent kai būna transliuojama visai vokiečiakalbei auditorijai. Kaip šįmet, kai  savaitė po spektaklio premjeros 3sat kanalas rodys įrašytą Nicolas Stemanno spektaklį pagal Elfriede Jelinek kūrinį „Komersanto sutartis. Ekonominė komedija" (Die Kontrakte des Kaufmanns. Eine Wirtschaftskomödie). Televizija juo labai susidomėjo, nes tai itin austriška tema, o Jelinek uždraudė Austrijoje statyti šį spektaklį. Bet mūsų festivalis gavo ekskliuzyvines teises vienkartiniam parodymui.  

- Kaip jūsų publika reaguoja į naujus, nežinomus vardus? Juk tai ir rizikinga, nors dažnas festivalis jų vaikosi vien dėl rinkos spaudimo atrasti nauja.

- Publika juos puikiai sutinka. Festivalis turi bendruomenę, kuri kasmet čia lankosi. Jie užtikrina išankstinį bilietų pardavimą, ir paprastai eina į 3-4 spektaklius. Daugiausia tai vietiniai gyventojai, nebūtinai iš kitų miestų. Paprastai perka į tradicinius spektaklius ar renginius su garsiais vardais, bet būtinai nueis ir bent į vieną spektaklį su nežinomu vardu ar kūriniu. Jiems įdomu tai, kas nežinoma. Jie atviri naujiems dalykams. Taip pat yra ir tokių, kurie laukia festivalio kaip naujų vietų, naujų vardų ir meno kelių pristatymo. Mes orientuojamės į kokybę ir naujoves, bet neieškome desperatiškai, kad tik būtų nauji vardai.

- Šįmet jūsų programoje yra latvio Alvio Hermanio, esto Tiito Ojasoo spektakliai. Kadaise buvo Koršunovas, Nekrošius, Tuminas. Ar Rytų Europa yra jums nauja?

- Ne, jau nuo pat Vieno festivalio pradžios stengėmės parodyti ir tai, kas įdomu vadinamuosiuose Rytuose - VDR scenose, kvietėme visus žymiausius Rusijos režisierius ir iš čia jie patraukdavo tolyn į pasaulį. Bet pabrėžiu, mums svarbu ne vardų, o naujų temų, naujų estetikų paieškos ir socialiniai, politiniai aspektai.

Opera „Vocekas”, režisierius ir scenografas -  Stéphane΄as Braunschweigas. Ruth Walz nuotrauka (www.festwochen.at)
Opera „Vocekas”, režisierius ir scenografas -  Stéphane΄as Braunschweigas. Ruth Walz nuotrauka (www.festwochen.at)

- Kaip vis dėlto festivalis įtikina miestą taip solidžiai jį remti? Ar miestas skaičiuoja festivalio įtaką ekonomikai, ar grindžia ekonomiškai jo būtinumą?

- Mes neskaičiuojame ir neįtikinėjame. Iš tiesų buvo atvirkščiai - tai buvo miesto sprendimas. Festivalio pradžia - 1951 m., kai Viena dar buvo padalinta į rusų, amerikiečių, britų ir prancūzų sektorius, o okupantai Vieną paliko tik 1955 m. Tuomet kilo idėja surengti tarptautinę kultūrinę programą tam, kad miestas vėl aptiktų savo identitetą ir teigtų jį kitiems - juk Viena visuomet buvo kultūros ir muzikos miestas, o kultūra ir muzika nėra griežtai politiniai dalykai. Kultūra yra Vienos turtas, mes neturime stiprios pramonės ar iškasenų. Festivalis ir buvo tikslas tarptautiniu mastu parodyti Vienos kultūriškumą.  

- Vadinasi, jūs ir šiandien esate ramūs dėl festivalio ateities?

- Pastaraisiais metais miesto valdžia buvo socialdemokratų rankose. Bet rudenį bus rinkimai, ir tada žiūrėsime, kaip pasisuks įvykiai. Tačiau nemanau, kad tai kaip nors atsilieptų festivaliui. Klausimas, ar socialistai bus vieni, ar teks jungtis su kitomis partijomis. Pavojus - dešinieji, jei jie taptų itin stiprūs. Dešinieji nebūtų gerai nei pačiai Vienai, nei tarptautiniu mastu - kalbu apie populistinius sprendimus ir jų derėjimą su, tarkime, imigracija. Viena visuomet buvo atviras miestas.

Net ir festivalio miesto programoje yra dalis, skirta miestui, jo žmonėms, imigrantams. Ne aukštosios kultūros mėgėjams, o tiems, kurie apskritai neina į teatrus. Todėl tiek daug yra muzikos (nes atvykėliai dar nemoka gerai kalbėti vokiškai), jauniems žmonėms. Festivalis nori keisti miestą ir pamažu keičia. Žmonės eina į festivalio muzikinius renginius ir gali susidomėti - ir susidomi - teatru. Bilietai iš tiesų yra pigūs (kainos - nuo dažniausiai 15-32 iki 72 eurų ir operų už 22-152 eurus - V.J.), o nemažai yra ir nemokamų.

Festivalis savo veikla geriausiai žinomas iš visų kultūrinių institucijų. Jis yra skiriamas vieniečiams, arčiau Vienos gyvenantiems ir gretimoms šalims. Tik maža dalis publikos - tarptautinė. Turistų sezonas šiuo metu jau prasideda, bet festivalis nėra orientuojamas į juos.

 

Marios Awecker atsakymą dėl skaičiuojamos ekonominės naudos galima būtų pataisyti: iš tiesų jis skaičiuojamas, ataskaitose minima 2007 m. kultūrinė ekonomika: kultūrai iš miesto biudžeto skirti 100 eurų generuoja 230 eurų (realiais skaičiais - 202 mln. eurų - 473 mln. eurų), ir tokia kultūros finansavimo sistema sukūrė ir išsaugojo 6 700 darbo vietų. Tačiau tai turi rūpėti miestų galvoms, mokslininkams, ekonomistams. Festivalių rengėjai apsaugomi nuo šios makro-buhalterijos. Tam, kad festivalis kalbėtųsi su miestu.

Užsienyje