Mindaugas Klusas
Lietuvos valstybinis jaunimo teatras ką tik paminėjo aktoriaus Vido Petkevičiaus šešiasdešimtąją sukaktį. Šiek tiek vėluodamas, nes liepą, kai atėjo metas šauti šampaną, scenos bendruomenė ištirpo atostogų saulėje, išsisklaidė kelionėse.
Ši sukaktis primena, kad nuo šiol vis dažniau sušneksime apie teatro pedagogę ir režisierę Dalią Tamulevičiūtę ir garsųjį jos auklėtinių dešimtuką. Po V.Petkevičiaus, vyriausio iš šio sambūrio, šešiasdešimtmečio sukaktys netrukus užklups ir kitus jo kolegas.
Šiandien sukaktuvininkas džiaugiasi darbo ir atokvėpio, muzikinio ir vaidybos talento darna. Ir, atrodo, labai patenkintas ėjęs tokiu keliu, kuris driekiasi tolyn. Persirengęs generolu Jepančinu, kunigaikščio Myškino draugijoje aktorius gastroliuoja po Europą su naujausiu režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Idiotas“. Ir kas ten žino, kokias dar šalis aplankys?
Po pietų, kai apmažta klientų, kavinėje „Teatro kolonos“ sutartu laiku pasirodo pats sukaktuvininkas. Keletas fotoblykstės šūvių, ir jau galime šnektelėti. Aktorius siūlo nuošalesnį kavinės kampą, tad atsiduriame po skliautu. „Dainuojančiam aktoriui tinka gerą akustiką turinti erdvė“, - juokiuosi.
Neįdėjęs nieko negausi
- Jūsų sukaktį Jaunimo teatras mini rugsėjį. Kaipgi kitaip, juk esate gimęs ne sezono metą.
- Tikra tiesa, ne sezono. Pamenu, kadaise labai norėjau švęsti trisdešimtmetį. O mane užklupusios sunkios aplinkybės, skyrybos. Aplink nei draugų, nei pažįstamų. Visi išsivažinėję, atostogauja. Nors eik į gatvę ir kviesk pirmą sutiktąjį. Štai ką reiškia gimti liepą.
- Suprantu. Gimiau po trijų dienų. Ir 25 metų. Vėžys - neblogas ženklas, tiesa?
- Labai neblogas, man patinka.
- Pastebėjau, per pokalbius su jumis kaskart liečiama šeimos tema. Ji svarbi Vėžiui?
- Sakoma, kad jiems svarbūs trys dalykai - šeima, tėvynė ir darbas.
- Ar didelę riekę atsiriekia teatras?
- Didelę. Nors dabar neberepetuoju Jaunimo teatre, užtat tenka dažniau bendrauti su režisieriumi E.Nekrošiumi. „Idioto“ repeticijos atėmė nemažai laiko, šio to teko atsisakyti. E.Nekrošius jau toks yra - daug reikalauja. Ir gerai daro, nes neįdėjęs, nieko ir neturėsi. Kai repetuodavome „Dėdę Vanią“, kitus spektaklius, mintys rytą vakarą sukosi tik apie tai. Pamenu, žurnale „Mokslas ir gyvenimas“ skaitydavau apie mokslininkus keistuolius. Štai parašo raštelį: „Išėjau pasivaikščioti, grįšiu po valandos“, grįžta, perskaito ir taria sau: „A, išėjęs. Užsuksiu vėliau.“ Dabar supratau, kad taip nutinka ir man. Kai mąstai kaip personažas, pradedi visiškai nebesiorientuoti buityje. Gali netyčia prasilenkti gatvėje su pažįstamu jo nepalabinęs ir t.t.
Akimirkos karalius
- Šviesaus atminimo poetas Sigitas Geda yra sakęs, kad poezija užima tik mažytę gyvenimo dalį. Visa kita - rutina, kasdieniai rūpesčiai. Tad teatre, regis, kitaip?
- Nemažai tos rutinos. Buities rūpesčiai užgriūva nekviesti. Gal reikėtų visko atsisakyti ir kaip Diogenui gyventi statinėje? Vis dėlto turi šeimą - turi kuo rūpintis.
- Bet kol esi scenoje, esi karalius...
- Taip, esi akimirkos karalius. Kai jauti, kad teisingai veiki, kai žiūrovai nuščiūva ir laukia, ką tu toliau darysi ar sakysi - tai ir yra ta trumpa trumpa laimės akimirka.
Kai nereikia žodžių
- Prisipažinote, kad teatre, juolab kine, dar nesate sukūręs savojo vaidmens. Tačiau spektakliai „Pirosmani Pirosmani“, „Dėdė Vania“, „Lėlių namai“ iškalbingi. Ne vienas pavydėtų tokių kūrybos kelio stotelių.
- Teatre - gal nekukliai skambės - nuveikiau nemažai. Tik kine iki aukštumų neteko kilti. Taip jau lėmė aplinkybės.
- Na, skųstis negalite, kinui daug atidavėte.
- Nemažai, ypač - prieš porą tris dešimtmečius. Kino kritikas Saulius Macaitis tą laiką pavadino Kosto Smorigino ir mano periodu. Jau po Juozo Budraičio, Regimanto Adomaičio, Algimanto Masiulio ir kitų.
 |
| Vidas Petkevičius 1975 m. birželį, per „Tamulevičiūtės dešimtuko” diplominių spektaklių savaitę. Menų Faktūros archyvo nuotrauka |
- Sakėte, spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani“ vaidinote pakylėtas nuo žemės. Koks tai jausmas?
- Kai nustoja egzistavusi realybė. Nori, pavadink tai transu, nori - ne. Regis, viską gali, net skraidyti. Juolab kad mes iš pradžių ketinome sukurti spektaklį be žodžių. Sėdi du žmonės, apie nieką nekalba ir tą patį jaučia, galvoja. E.Nekrošius suprato, kad bus sunku dvi valandas išlaikyti įtampą: daug metaforų, simbolikos. Žiūrovai pasiklys. Tad paprašytas Saulius Šaltenis greitai parašė naują pjesės tekstą. Dramaturgo V.Korostyliovo originalas buvo nevykęs. Pagal jį mano vaidinamas personažas turėjo nuvaryti girtą Pirosmanį šalin nuo suoliuko ir toliau šluoti.
E.Nekrošius pasidavė vaizduotei, ir atsirado du lygiaverčiai personažai - Pirosmanis ir jo Sargas. Spektaklį 1984-aisiais vaidinome per Bitefo festivalį, vėliau - Zagrebe (tuometė Jugoslavija). Nereikėjo jokio vertimo. O kaip žiūrovai plojo, kaip džiaugėsi. Tarsi spektaklis būtų statytas tarptautine kalba, kai nereikia žodžių.
Neleido į užsienį
- Įsimintina jūsų jaunystės „politinė“ išdaiga - vaidmuo roko operoje „Jėzus Kristus Superžvaigždė“, kurią pastatė Kęstutis Antanėlis. Kada tai buvo?
- 1971-aisiais, pirmąją Kalėdų dieną (išdrįsk tu man!), Vilniaus dailės institute (dabar - akademija). Paskelbėme, kad spektaklis įvyks aštuntą vakaro. Saugumiečiai atvyko septintą, tačiau mes pradėjome vaidinimą nuo šešių. Jie išvydo minią žmonių ir neišdrįso kištis. Veiksmų ėmėsi vėliau. Išsikvietė K.Antanėlį, išmetė jį iš „visiukų“ (Vilniaus inžinerinio statybos instituto, dabar - Gedimino technikos universitetas). Manęs nelietė, mėgino paveikti per kurso vadovę D.Tamulevičiūtę. Neleido išvykti į užsienį, net į Lenkiją - tapau „nevyjezdnoj“.
- O kur tada repetavote?
- Ryšininkų klube (didikų Pacų rūmai, dabar - Lenkijos ambasada). Į repeticijas rinkdavosi nemažai žmonių, ką jau kalbėti apie patį pasirodymą. Roko opera buvo pastatyta dar kartą. Mus stebėjo tuo metu Lietuvoje viešėjusio „Comedie Francaise“ teatro aktoriai. Operos įrašas buvo išvežtas į užsienį, sako, net radijo stočių topuose laikėsi.
Didžiulis langas
- Kitas jūsų muzikinis amplua - vaidmenys roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“.
- Šiuo spektakliu 1982-aisiais įžengėme į naująjį Jaunimo teatro pastatą Arklių gatvėje. K.Antanėlis parašė muziką, pasiūlė E.Nekrošiui. Mūsų teatras - toks dainuojantis, aktoriai gabūs, tad pamėginome... Įspūdis buvo didžiulis, žiūrovai eidavo į spektaklį net po septynis kartus. Žmonės bilietų stovėdavo per naktį. Tiesa, du vaidinimai įvyko Sporto rūmuose, ten viskas vyko visiškai kitaip, nes erdvė didžiulė.
- Kokia muzika tuomet domėjotės?
- Visa draudžiama: dorsais, bitlais, rolingais, pinkfloidais. Jei kuris nors gaudavo plokštelę ar kokį kitą įrašą, visi tuoj pat persirašydavo. Kokybė, žinoma, būdavo baisi.
- O dabar jaunystės muzikos įtaką jaučiate?
- Taip, bitlų ir „Prokol Harum“. Mane tai veikė ir - nori nenori - vis suspindi autorinėje kūryboje. Domėjausi muzikos naujienomis, sudarinėjau jų sąvadą.
Fiodoras pats prašosi
- Jau antrą dešimtmetį Lietuvos sceną atnaujina ne valstybiniai teatrai, o atokiau nuo jų gyvuojančios kūrybinės grupės, laboratorijos, susispietusios prie naujų režisierių. Kodėl, jūsų manymu, taip yra?
- Taip ir turėtų būti. Visi buriasi aplink „galvą“. Kas yra teatras? Tai kuopelė bendraminčių, su kuriais nori kreiptis į publiką. Mums labai pasisekė. Į valstybinį teatrą atėjo dirbti E.Nekrošius, ir aplink jį susibūrė komanda. O jei šiaip sau, valdiškai sakant, „etate sėdi“ ir metų metus nieko nedarai, tai jau ne teatras.
 |
| Vidas Petkevičius ir Vladas Bagdonas spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani” |
- Geriausi režisieriai stato spektaklius užsienyje...
- Taip, nuolat būname užsienyje. Štai lapkritį Vilniuje vėl planuojamas rodyti „Idiotas“. Na, bet tas vienas vakaras - juokas, tik saujelei.
- Net ir mačiusieji spektaklį liepą, mielai jį pasižiūrėtų dar kartą.
- Be abejonės. Esama spektaklių, kurių neužtenka pamatyti vieną kartą.
- Dabar retai būnate namie. Daug keliaujate su „Idiotu“?
- Taip, nuolat. Buvome Italijoje - Romoje ir Mantujoje, ką tik grįžome iš Portugalijos. Netrukus vyksime į Sankt Peterburgą - festivalį „Baltijskij dom“, Vroclavo teatro festivalį „Dialogas“. Spalį „Hamletą“ vežame į Meksiką, lapkritį - į Maskvą. Paskui - ir vėl Italija.
- Beje, ar keitėsi spektaklis?
- Taip, sutrumpėjo, dabar trunka mažiau nei penkias valandas. Tapo kompaktiškesnis, greičiau rutuliojasi temos. Nors nieko, regis, neatsisakėme, nė viena scena nepaaukota. Viskas greičiau, karščiau. Juk Fiodoras Dostojevskis pats to prašosi.
- Ar galima teigti, kad E.Nekrošius šiuo spektakliu grįžo prie ištakų?
- Išties. Jis vėl remiasi intensyvia aktorių vaidyba. To reikalauja F.Dostojevskis. Tai ne koks nors šaltas postamentas, o jausmai, santykiai. Viskas taip glaudžiai susieta. Galima sakyti, E.Nekrošius grįžta prie to, nuo ko pradėjo. Pavyzdžiui, „Dėdė Vania“ buvo gana „karštas“ pastatymas.
- Šiame spektaklyje sukūrėte bene geriausią vaidmenį teatre.
- Na, vieną stipriausių. Reikėjo tiek jėgų atiduoti... Po trečio spektaklio jau maniau - arba mirsiu, arba atsitiks kas nors kita (juokiasi). Prisikaupi tiek energijos, kad nebegali nurimti, regis, teka, bėga. Su „Dėde Vania“ 1988-aisiais vykome į Jungtines Valstijas. Šalies beveik nemačiau, nes visą dieną sėdėdavau viešbutyje ir ruošdavausi. Nepasirengęs šio vaidmens nesuvaidinsi.
Gražūs kontrastai
- Esate užsiminęs, kad neberūkote. Ar vis dar?
- Jau keturiasdešimt metų. Kai nuėjau tarnauti į sovietų kariuomenę, pačią pirmą dieną ir mečiau.
- Kaip tai?
- Tiesiog daviau žodį. Visi iš manęs juokėsi, sakė, priešingai - ten visi pradeda rūkyti. Gerai prisimenu datą - 1969 metų gegužės 17 diena. Nuo tada - viskas. Žinoma, spektakliuose arba filmuose, jei reikia, žinoma...
- Moterų žurnale mačiau Jūsų siūlomos žuvienės receptą. Žvejojate?
- Pirmosios mano žmonos uošvis - užkietėjęs žvejys. Jis nuolat kviesdavo: „Važiuojam žvejot, važiuojam žvejot.“ Na, pasiduodavau kartais. Esu starkį pagavęs. Tačiau tai niekada manęs netraukė. Kaip ir medžioklė. Nejaučiu jokio azarto, kai žuvelė prieš akis makaluojasi, o tu esi tuo labai patenkintas. Gamtoje pabūti labai mėgstu.
- Kaip pailsite nuo kasdienių darbų?
- Muzika gaivinuosi. Daugiausiai džiazu, džiazroku. Turiu daugybę kompaktinių plokštelių, DVD. Jau net nėra, kur dėti, žmona pyksta. Atpalaiduoja ir gamta.
- Ar laisvų savaitgalių turite?
- Kai atrandu, iškart leidžiuosi į savo sodybą prie Anykščių. Man ten smagu.
 |
| Vidas Petkevičius su Violeta Podolskaite ir Kostu Smoriginu miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje”. Valstybinio jaunimo teatro nuotraukos |
- Ką šiuo metu kuriate?
- Pastaruoju metu koncertuojame su gitaristu Martynu Kuliavu, kuris aranžavo mano pastarąją plokštelę „Keleivis“. Prisideda ir mano dukra Aistė. Trise smagiai vykome į Palangą, Kaišiadoris. Tai intymūs vakarėliai, ne šou. Kadangi skaitau Juozo Erlicko poeziją, kuri visiškai skiriasi nuo mano dainų, atsiranda gražių kontrastų.
- O muzikinė programa?
- Ji vis papildoma.
Senelio titulas negresia?
- Žmona Violeta ilgisi kitur gyventi išėjusios vyresnės dukter. Dabar ir jaunėlė iškeliavo į Daniją, studijuoja skandinavistiką. Tad ir jos jau nebėra. Mūsų namai ištuštėjo. Užtat mergaitės padovanojo mamai šuniuką, kad ji turėtų ką veikti.
- O senelių vardo dar neketina įteikti?
- Kol kas ne. Nėra tokios grėsmės.
