Pokalbis su režisiere Giedre Kriaučionyte-Vosyliene laukiant spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ premjeros.

Teatro bendruomenė taikomąjį teatrą laiko mėgėjiška veikla, nes ji įtraukia neprofesionalus. Bet požiūris pamažu keičiasi.

Man labai patinka mano darbo sritis, matau joje milžinišką potencialą.

Svarbiausia, kad žmogus spektaklyje rastų atsaką ir kurtų asociacijas.

Man svarbu paprastumas. O svarbiausia per tuos 30 metų man buvo ir yra sunkumai, nuovargis. Pats nuostabiausias dalykas – pavargti.

Mane visada domino kitoks – gyvas teatras. Žiūrint spektaklį man svarbus vienintelis kriterijus – jaudina arba ne.

Žmonės sako – gyvenk šia diena, ką gali, daryk iškart. Šokyje taip daryti negalima. Reikalingas kruopštus darbas.

Tačiau pagrindinis mano užsiėmimas dabar yra susitikimai su pačia savimi ir savo personažu gyvenime. Čia negali vaidinti, ir tai nėra paprasta.

Išgersime vyno, o paskui pakėlę akis į dangų sau pasakysime: „O, net žvaigždės matos kitaip!“