Už scenovaizdžio kūrybišką šiuolaikiškumą Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintam dailininkui Gintarui Makarevičiui visas aišku: scenografija pavyksta tada, kai sėkmė lydi spektaklį. „Man labai svarbu visuma, – sako laureatas ir nusijuokia: – Liūdna, kad daugiau Lietuvoje nieko negalėsiu pelnyti.“
Matydamas šiandieninius G. Makarevičiaus (g. 1965) darbus teatre ir prisimindamas pirmuosius jo scenovaizdžius spektakliuose „Cantio“, „Mažvydas“, „Portija Koglen“, negali atsistebėti, kokį didžiulį kelią per pastarąjį dešimtmetį nuėjo dailininkas.
Čia – faktas
Ko daugiau G. Makarevičiaus gyvenime – teatro, scenografijos ar dailės, vizualiojo meno – pasakyti nelengva. Abu laukai ir gana stiprūs, ir susilieję, persipynę.
Štai prieš metus Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG) rengta neįvykusių meno projektų paroda. Paprašytas, dailininkas grįžo į tapybos studiją kaime ir surinko šūsnį kažkada darytų piešinių.
„Pradėjau juos traukti iš visų kerčių. Daugelį dalykų buvau visai užmiršęs. Ir staiga stuktelėjo mintis: tas teatras mane suvalgė su kauliukais“, – ištarė „Lietuvos žinių“ kalbinamas Nacionalinės premijos laureatas.
Atrasti darbai surengė skaudžią akistatą su neįgyvendintais sumanymais, idėjomis, kilusiomis dar tada, kai teatras nebuvo jo visiškai užvaldęs. Tik pamažu kėsinosi.
„Paskutiniais metais labiau buvau matomas kaip scenografas. Ir visa energija į tai sudėta. Kam daugiau laiko atiduodi, ten daugiau ir padarai. Be meninės veiklos kažin, ar tokias scenografijas būčiau sukūręs. Čia – faktas“, – pabrėžė Trakuose gimęs, Elektrėnuose užaugęs G. Makarevičius.
Iškastravęs simbolizmą
„Žaisti“ su videomenu G. Makarevičius sako pradėjęs kiek vėliau nei kolegos – Gintaras Šeputis ar šviesaus atminimo Audrius Mickevičius. Baigęs Lietuvos valstybinį dailės institutą iš pradžių kūrė instaliacijas, vengė bet kokio naratyvumo, simbolikos.
„Iškastravau simbolizmą, apskritai viską, kas buvo kuriama ir naudojama posovietinėje erdvėje. Norėjau daryti gryną dalyką“, – tikino pašnekovas.
Pirmiausia buvo garsieji „mediniai perukai“ – „Plaukai I, II, III, IV“, dabar rodomi nuolatinėje NDG ekspozicijoje.
Po studijų 1992-1993 metais iškeliavo į Vakarus, norėjo gyvai susipažinti su garsiaisiais kūriniais, pamatyti meno pasaulį iš vidaus.
Pirma solidi G. Makarevičiaus paroda įvyko Osle 1994 metais. Joje taip pat dalyvavo Mindaugas Navakas, Svajonė ir Paulius Stanikai, Nomeda ir Gediminas Urbonai, tuometinė Gintaro žmona Eglė Rakauskaitė.
Polinkį į videomeną paskatino permainos, susijusios su šeima, artimųjų mirtys. Kai asmeniniai dalykai „trinktelėjo per galvą“, sugrįžo prie sentimentų, žmogaus gyvenimo rupumo. Tada ir prasidėjo videodokumentika. Buvo 1999 metai…
Naujieji personažai nebedomino
Dokumentinių videofilmų kūrimas pramiešiui su teatro darbais truko gana ilgai, dar statant „Bestiją žydrom akim“ Valstybiniame jaunimo teatre (2010).
Dailininkas dalyvavo daugelyje užsienio parodų, festivalių. Priklausė galerijai „Schleicher/Lange“, kuri jam atstovavo iš pradžių Paryžiuje, po to Berlyne.
2008 metais iš Lugano kino festivalio „Fair Play“ G. Makarevičius grįžo su pagrindiniu apdovanojimu. Už dokumentinį filmą „Žiemos paraleles“.
„Vis labiau viskas „sulindo“ į teatrą. Bet ir nuo filmų truputį pavargau: technologijos keičiasi, dažniausia pačiam tenka montuoti. Kol išmoksti naują programėlę, žiūrėk, ir vėl reikia mokytis. Be to, esi priklausomas nuo žmonių, negali vienas visko padaryti. O galiausia turbūt išsisėmiau. Gal ir tikrovė pasikeitė, gyvenimas, personažai. Į naujus man nebeįdomu žiūrėti, gilintis“, – teigė dailininkas.
Brolis buvo melomanas
Pasak scenografo, meninius, estetinius polinkius su broliu paveldėjęs iš mamos. Konstrukcinį, inžinerinį mąstymą – iš tėvo. O atmosfera Elektrėnuose išsiskyrė dvilypumu – vienokia buvo šeimoje, kitokia – gatvėje ir mokykloje.
„Brolis buvo melomanas, sovietiniais laikais sugebėjo iškvaršinti užsienyje gyvenantiems giminaičiams galvas, tie jam siųsdavo vinilines plokšteles. (Nusišypso.) Įsivaizduok, 1980 metai, o kolekcijoje – „Led Zeppelin“, „Queen“. Chebra eilėje stovėdavo, kad gautų įsirašyti. O dar tokiuose Elektrėnuose… Neatplėštas vinilas kainuodavo brangiai – 50 ar 60 rublių“, – pasakojo Gintaras.
Ketveriais metais vyresnis brolis nedrausdavo dalyvauti jo draugų vakarėliuose, suėjimuose. Gintaras klausėsi pokalbių, filosofavimų, skaitė aptariamas knygas. Visa tai jam darė begalinį įspūdį.
Elektrėnų prakaitas
Tačiau ilgainiui pasidarė nuobodu ir namuose, ir Elektrėnuose. 1980-aisisiais nusprendė veržtis į Vilnių. Po aštuntos klasės nusitaikė į Statybos technikumą, kad užtikrintai įstotų ir pasiliktų sostinėje. Studijavo architektūrą.
„Vilnius man labai patiko. O Elektrėnuose ir dabar tas pats – „sportininkai“, fizinės jėgos demonstravimas. Prakaitas“, – skeptiškai apie vaikystės miestą prabilo G. Makarevičius.
Pagrindinė Elektrėnų scenografijos dominantė – šiluminė elektrinė – tapo neišvengiama, bet akies netraukiančia kasdienybės detale. Su kitais miesto vaikigaliais porą vasarų mirko kelių kilometrų ilgio „šiltajame“ kanale. Į jį vanduo patekdavo iš jėgainės, todėl beveik niekad neužšaldavo.
„Vis dėlto sentimentų tai vietai neturiu. Nuo ankstyvos vaikystės ten jautėsi kažkas… „ultra“. Žmonių santykiai buvo nykūs, zujo visokie chuliganėliai. Iš tiesų buvo nesaugu“, – sakė pašnekovas.
Prisiminė, kaip atėjęs į 4 klasę per kelias savaites turėjo muštis su trimis klasiokais, kad užimtų vietą hierarchijoje. „Buvau smulkaus sudėjimo, bet nenusileisdavau. Gyvenimas tarp vyresnių brolių buvo gerokai apmokęs“, – nusišypsojo Gintaras.
Pasirodo, nepriklausomybė
Technikume pasakojo gavęs pilną dailininko parengimą. Jiedviem su bičiuliu net pasiūlyta toliau architektūrą studijuoti Dailės institute. Kolega taip ir padarė. Gintaras rinkosi tapybą. Architektūra sekėsi puikiai, bet per praktikas išsigandęs suvokė, kad visą savo gyvenimą taip ir praleis prie braižymo lentos.
„Liūdnoka: kavutė, parūkymas ir vėl ta lenta. Juk tada nežinojome, kaip viskas pasikeis. Todėl svarsčiau, kad kokį nors užsakymą geriausiu atveju gausiu sulaukęs 40 ar 50 metų. Atrodė, ta sovietinė stagnacija truks tūkstančius metų“, – sakė G. Makarevičius.
Tapyba tam tikra prasme – irgi lenta, molbertas. Turbūt sužavėjęs linksmesnio gyvenimo pažadas, bohema?
Ne – nepriklausomybė. „Užsidirbi iš šalies, kur nors sargauji, o meną kuri tokį, koks tau įdomus. Išvengi rutinos“, – teigė pašnekovas. Tapyti pradėjo dar technikume.
Vilnius plėšė stogą
Vilnius, kaip jau sakyta, nepaprastai patiko. G. Makarevičius lankė visas to meto parodas, bienales ir trienales. Dėstytojus ir žymiausius ano laiko autorius, jų pavardes ir darbus, jau žinojo iš anksčiau, 1980-1984 metų.
Imponavo Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Mindaugas Skudutis, Ričardas Povilas Vaitiekūnas, Augustinas Savickas. Matė Eimunto Nekrošiaus spektaklius, „Planetos“ kino teatre peržiūrėjo visą Andrejų Tarkovskį.
„Nuplėšė stogą! Ką matėme iki tol – linijinį naratyvą, o čia…. visai kita kino kalba, sugestija, poezija“, – asmenybę ugdžiusius įvykius ir susitikimus vardijo pašnekovas.
Jokio poilsio!
Vienas garsus lietuvių dailininkas pasakojo mėgstąs kaitalioti žanrus: pabosta tapyti – imasi fotografijos, kai apkarsta ir ši – objektų. „Pas mane viskas truputį žiauriau“, – nusijuokė Gintaras. Pastaruoju metu teatrui kuria tiek daug, kad poilsiui, pomėgiams ir „žaidimėliams“ laiko nelieka.
Tapybai galėjęs skirti 2016 metus, mėgstamam užsiėmimui atsidėjo nuo balandžio iki spalio. O 2017 metais vėl pasibeldė teatras: nuo pavasario prasidėjo kelionės į Oslą, su režisieriumi Oskaru Koršunovu Norvegijos nacionaliniame teatre kūrė Sarah Kane „Apvalytuosius“.
Spektaklio premjera įvyko rugsėjį, ir jau kviečia režisierius Gintaras Varnas – Nacionaliniame Kauno dramos teatre statysiąs Gottholdo Ephraimo Lessingo „Nataną Išmintingąjį“.
Post Futurum: finalas nustebins
Šiuo metu Gintaras susitelkęs ties Lietuvos šimtmečiui statoma opera „Post Futurum“. Kovą ji bus parodyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Libretą sukūrė rašytojas Sigitas Parulskis, prieš Kalėdas kompozitorius Gintaras Sodeika baigė rašyti muziką.
„Libretas man labai patinka. Išvengta patriotinės patetikos, nestokojama humoro ir tikro gero jausmo, lyrikos. O finale suskamba ir patriotinės gaidos. Šie dalykai turėtų pasiekti žiūrovus. Finalas išties labai stiprus“, – intrigavo scenografas.
Dabar derina visą spektaklio „logistiką“, dekoracijų judėjimą, kaitą. Su kolega videomenininku Rimu Sakalausku aptarė, kokios bus vaizdo projekcijos. Joms patikėtas itin svarbus vaidmuo.
Dinamika, kaita ir bus didžiausios būsimos operos scenovaizdžio naujovės. „Tas naujumas atsiranda iš patirties, išmokimo, gebėjimo subtiliau ir originaliau valdyti tau patikėtus instrumentus.
O kai žmonės kalba apie nauja ir nematyta, tai dažniausia reiškia du dalykus: arba nukopijavo, arba padarė „košę“, – pabrėžė patyręs scenos menininkas.
Vaizdo projekcijas teatre, ko gero, pirmasis panaudojo G. Šeputis. O G. Makarevičius save laiko pirmuoju, kuriam pavyko projekcijomis išdidinti, praplėsti spektaklio erdvę. Realių dekoracijų ir projektuojamo vaizdo sintezė jo daroma labai nuosekliai.
Nebuvo paprasta
„Apvalytieji“ ir „Mūsų klasė“ Osle, „Išvarymas“, „Oidipo mitas“ – Gintaro manymu, labiausia pavykę jo darbai. Pelnę ir gerų įvertinimų.
Labai brangus jam „Išvarymas“. „Nebuvo paprasta. Kai Marius Ivaškevičius atnešė pjesę, ji priminė serialą. Suskaičiavau net 92 lokacijas. Kaip tą padaryt? Oskaras sako: „Darom barą“.
Mane įkvėpė Venecijos arsenalas ir šalti Niujorko klubai, barai. Mąsčiau ir apie pirmąją mūsų emigracijos bangą, išeivius, dirbančius fabrikuose. Viską suvedžiau ir gavosi baras“, – nusijuokė scenografas.
G. Varnas „Oidipo mite“ sutiko su G. Makarevičiaus vaizdiniu sprendimu, kurį šiam pasufleravo archajiškų dorėninių kolonų linijos.
