Sunku tinkamai įvertinti spektaklio privalumus: šiuolaikinių „pažįstamumo“ ir „naujumo“ sampratų skirtumai vienaprasmiškų vertinimų garantuoti negalės.
Kyla mintis, kad taip sumanyta tyčia – gal spektaklis jauniems aktoriams ir turi būti per sunkus, kaip ir mums visiems gyvenimas.
Tai Piaf pasaulis – ji pati ir visa, kas ją supa, kas ją suformavo, kas ja džiaugiasi ir kas dėl jos liūdi.
Rimui Tuminui rūpėjo, kad per šį spektaklį visame pasaulyje skambėtų Lietuva.
Čia skleidžiasi šiandienio žmogaus vidinė realybė, neatsiejama nuo susvetimėjimo, nesusikalbėjimo ir ėjimo link drastiškų padarinių – depresijos, savižudybės ar žmogžudystės.
Audiovizualinis stebuklas, „vidurnakčio šou“, lenkų kritikų išgirta „kelionė po techno zoną“ šiuokart pasirodė tik kaip gerai parengtas reklaminis triukas.
Nejau, turint tiek priemonių, negalima buvo padaryti kažko daugiau? Nejau iš tiesų tiek daug vilties buvo sudėta į tamsą ir žodį?
„Junas Gabrielis Borkmanas“, kalbantis apie ištisos reformatorių, individualistų ir svajotojų kartos žlugimą, turėjo ir galėjo būti riboženklis, pradedantis naują meninės ir idėjinės teatro raidos etapą.
Yana Ross sukuria be trikdžių dirbantį, sustyguotą aktorių ansamblį, kurio kiekvieną narį norisi apžiūrėti atskirai.
