Magiškame teatro kūrinėlyje mikrodalelytėmis sukuriama tai, kas įmanoma tik teatre.

Teatro partizanai „Bad Rabbits“ atveria visą šūsnį problemų, slypinčių ne tik pačiuose veikėjuose, bet ir juos supančioje aplinkoje.

Šalta ir išlaikyta elegancija čia supriešinama su neįtikėtinos energijos šokiu su saikingu vulgarumo prieskoniu.

Čia visi miršta. Dūsta vieni nuo kitų, nuo savęs, nuo Henriko Ibseno tekstų.

Būtent vyresnioji karta žino, kas yra „gyvenimo humoras“, o jauniausieji jį perpras ateityje.

Kodėl taip nutinka? Kodėl tas numanomas darbinio proceso įkarštis „neprasimuša“ – netampa spektaklio karščiu?

Ar tikrai mirties neišvengiamybė verčia būti nuolankesniems ir išmintingesniems?

Štai kaip viskas persipina „šitame keistame mieste“, arba, kaip Fotografo dainoje – „pilname vaiduoklių mieste“.