„Teatro atminimo akmenys“: čia nieko nėra „tarp eilučių“: yra tik eilutės, tarp kurių – kitos, ir kitos, ir kitos eilutės.

Kuo toliau, tuo labiau žaidimas teatru išblėsta, užleisdamas vietą grynajam žanrui – klasicistinei komedijai ir visa persmelkiančiam teatrališkumui.

Tarsi tiems, kurie kritikuojami, tebūtų išdrįsta parodyti špygą, nors galimybės parodyti kur kas daugiau buvo ranka pasiekiamos.

Spektaklyje atsiradusį pykinimo motyvą galima suprasti ir kaip vimdymą kartojant tai, kas žinoma, ir šleikštulį dėl to, kad nesi girdima.

Dar vienas žingsnis prieš inerciją. Intelektas scenoje taip pat kėsinasi į „Raudonąją knygą“.

Kaip išpakuoti nesenstantį „Tartiufo“ turinį, įvyniotą į pasenusią ir šiandien dirbtinai atrodančią teatrinę konvenciją?

O galėjo būti nenušlifuotos ir todėl gyvos mizanscenos, neišmoktas ir todėl dar girdimas tekstas, sutrikę ir todėl tokie artimi personažai.

…viską apgaubia nuolat sunkėjanti melancholija. „Lokis“, sutalpinęs savyje tiek daug veiksminių, prasminių linijų, išlieka vienspalvis.