Žiūrėti Kirilo Serebrennikovo režisuotą Mariaus Ivaškevičiaus „Artimą miestą“ (Latvijos Nacionalinis dramos teatras, 2017), kurį atvežė „Sirenos“, užsiėmimas ne iš lengvųjų. Sterilus minimalistinis scenovaizdis: kambario erdvę atitveriančios sienų plokštumos, lovos stačiakampis vidury, didžiulė palydovinės antenos „lėkštė“, po sceną pagal reikalą stumdomas didelis lango rėmas ir du neoniniai užrašai „Čia“ ir „Ten“ (scenografija režisieriaus). Erdvė išsiplečia, susitraukia ar transformuojasi į kitą, svetimą, slankiojančioms sienoms persigrupavus. Panašiai minimalūs, labiau nužymimi nei išvaidinami, ir spektaklio veikėjų santykiai. Lyg skambinami vienu pirštu, dažniausiai staccato. Šalia individualizuotų ir įvardintų personažų po sceną vaikšto juodom striukėm su gobtuvais vilkintys statistiniai kažkas -- nežinia, dar šio ar jau visai kito miesto gyventojai. Elektroniniai ritmai, agresyviai blyksinčios šaltos šviesos. Į prasminį ir emocinį stereo atkeliaujama tik spektakliui artėjant prie pabaigos. Pakeliui (spektaklis trunka beveik tris valandas) gelbsti humoras - absurdiškai komiškos situacijos ir dialogai bei savo kuriamų personažų veiksmus ironizuojanti aktorių vaidyba.
Jauni sutuoktiniai Anika (aktorė Maija Doveika) ir Ivo (Gundars Grasbergs), jau penkiolika metų kartu. Ji - lengvai apatiška namų šeimininkė, sustingusi savo storom rudom pėdkelnėm aprengtam kūne, jis - statistinis šiandieninis vyriškis trikotažiniais šortais, šiuo atveju latvis, bet galėtų būti lietuvis (lengviausia tokį įsivaizduoti bare, kur transliuojamos kokios rungtynės su skardine alaus rankoje). Santykiai tokie, kokius iš šio aprašymo ir įsivaizduotumėt (kostiumai taip pat režisieriaus). Anika ir Birgita (Marija Bērziņa), daugiau patyrusi moteris, kriminalinio pasaulio pažinimu savo reikmėms mokanti pasinaudoti pareigūnė. Ji įvesdina Aniką į nuodėmingą Artimo miesto pasaulį. Vėlgi, jokių obertonų, grynai statistinis atvejis. Anika ir Larsas (Arturs Krūzkops), perkamas sugulovas, ambicingas savo amato profesionalas (dramaturgo valia turi net savo teikiamų paslaugų lankstinuką). Kantrus, supratingas, bet jautrus (taigi, gali būti pavojingas). Tarp jų užsimezga ryšys: Larsui tinka Anikos motiniškumas, Anikai gera su Larsu, ji vaduojasi iš savo sąstingio. Išsivaduoja tiek, kad pati pradeda važinėti iš sterilaus ir sustingusio namų saugumo į Artimą miestą ir teikti analogiškas paslaugas vyrams (kurie, kaip ir jos Ivo, savaitgaliais atvyksta į Artimą miestą palikę namus ir savąsias Anikas).
Šalia šitos suaugusių žmonių žaidimų linijos (paradoksalu, bet beveik nekaltos - taip ją traktuoja ir režisierius, vaizduojantis perkamos meilės paslaugų pasaulį kaip naivų ir iki absurdo komišką), vedama kita, nepalyginamai pavojingesnė ir brutalesnė dviejų anonimų poros linija. Moteris netrukus gauna Sirenetės vardą. Čia norėtųsi įterpti nedidelį istorinį ekskursą. Kas atsimena paties Mariaus Ivaškevičiaus 2005 m. režisuotą „Artimą miestą“ (prodiusuotą Audronio Liugos), turbūt atsimena ir įspūdį - „kitokio Ivaškevičiaus“. Po emociškai sodrių, empatiškų, kalbos lygmeny daugiaprasmiu komizmu sproginėjančių „Malyšo“ (taip pat paties Ivaškevičiaus režisuoto OKT teatre 2002 m.) ir „Madagaskaro“ (režisuoto Rimo Tumino Vilniaus mažajame teatre 2004 m.), „Artimo miesto“ tonas skambėjo šaižiai, atjauta tapo užmaskuota ciniška leksika, o kalbos lygmeny glūdintis humoras balansavo ant obsceniškumo ribos (ne kartą ją peržengdamas). Iš gynybiškos veikėjų laikysenos buvo akivaizdu, kad šiuolaikinis miestas nėra gera vieta būti. Lygiagrečiai sutuoktinių poros istorijos besiklostantis Karlsono (švedo su propeleriu) ir Undinėlės (danės pusiau žuvies pusiau moters) siužetas nebeturėjo nostalgijos atspalvio, būdingo „Malyšo“ vaikystės siužetų užuominoms. Pasakiškųjų personažų istorijos atsuko tą briauną, kuri žymima ženklu „tik suaugusiems“. O ten: prievarta, egoizmas, jėgos teisė, seksualumo tamsioji pusė.
Kirilo Serebrenikovo prašymu „Artimą miestą“ Marius Ivaškevičius perrašė (kaip sakė pats susitikime su žiūrovais po spektaklio, maždaug trečdalį). Karlsono ir Undinėlės liniją, jau pradinėje versijoje pakankamai brutalią, bet kiek švelninamą pasakiškųjų personažų auros ir su ja susijusio absurdiško komiškumo efekto, pakeitė daug tiesmukesnis (ir brutalesnis) Sirenetės ir, pavadinkim, Maniako siužetas. Perrašytos pjesės pranešimas tapo labiau artikuliuotas. Kita vertus, jei pavyko teisingai sugaudyti niuansus, jis stipriai susiaurėjo: originalioji „Artimo miesto“ versija buvo apie tai, į kokią pražūtį gali nuvesti iki galo neįsisąmonintos svajonės, kuriose seksualumo realizavimas tėra dalis visõs nežinia kur nešančios noro išbandyti kitą miestą (kitokį gyvenimą, kitokį save) jėgõs. Naujoji, latviškoji versija ta tamsiąja, pavojingąja jėga laiko išskirtinai seksualumą. Dar tiksliau: moters seksualumą.
Anikos išskriejimas iš saugios šeimos moters orbitos ir nusileidimas pavojingoje, bet ją traukiančioje Artimo miesto tamsoje (kurioje ji ir žūsta) - pasislenka iš pjesės fokuso centro. Šalia Anikos-Ivo-Birgitos-Larso rutuliojasi jusliniu ir vaizdo požiūriu daug sodresnė Sirenetės (Dita Lūriņa) ir Maniako (Kaspars Zvīgulis) istorija, kurioje, nors ir laimingiau pasibaigusioje, nėra to humoro ir lengvumo, kuris randasi susidūrus Anikos nekaltybei ir savaip naivių nuodėmės profesionalų amatui. Sirenetės ir Maniako linija sykiu yra ir savotiškas komentaras konkrečiam Anikos „atvejui“, ir apskritai tam, kas vyksta seksualiai emancipuotoje, bet menkai save pažįstančioje ir suprantančioje šiandieninėje miesto visuomenėje. Žanro požiūriu, nors minimali komiška distancija tarp aktorių ir jų kuriamų personažų net ir čia išlaikoma, ši (Sirenetės ir Maniako) linija transliuoja labiau tiesioginį perspėjimą, kaip toli į smurto ir pažeminimo kloakas tokios visuomenės žmonės yra pasirengę eiti. Pradžioje nuotakos rūbu apsirengusi Sirenetė tik žaidžia auką, bet ilgainiui per skelbimą susirasto vyriškio su kamera veiksmai vis mažiau primena žaidimą vaidmenimis. Prievartos ir pažeminimo veiksmams ima akompanuoti ideologinis istorinis komentaras moters seksualinės laisvės tema.
Seansui pasibaigus, į polieteliną vyniota, ketčupais ir jogurtais laistyta, dainuoti arba užklijuota burna tylėti versta, virkdyta, plūsta, operuota ir siūta, visokiais rakursais filmuota Sirenetė „atvirsta“ į elegantišką viduriniosios klasės moterį. „Atvirtusi“ skambina vyrui, klausia apie vaikus, tikrai išsiilgusi, lyg iš naujo viską atgavusi. Ši viena finalinių spektaklio scenų, kur ex-sirenetė savo tamsių fantazijų pragarus išvaikščiojusi, lyg brangiausias dovanas gaudo telefonu pasakojamas smulkmenas iš namų, yra savotiškas emocinis visų spektaklio disonansų išrišimas, dalinis happy-endas. Ir (tikriausiai) programinis spektaklio kūrėjų postulatas. Anot šios „programos“, vyrai yra ne tik vergilijai, palydintys kelionėje į pragarus, bet ir solveigos, namuose kantriai laukiantys iš orbitos išklydusių savo moterų. Lygiagrečiai Sirenetės atvirtimui į žmoną ir mamą, įvyksta ir kitas grįžimas, Anikos. Tiesa, jos jau nėra tarp gyvųjų, ji žuvo Artimame mieste neaiškiomis aplinkybėmis (apsilankius buvusiam perkamam meilužiui ir tuo pat metu jos nesulaukusiam vyrui šovus pro langą į tamsą, kurioje ir buvo tas Artimas miestas). Emocinė spektaklio kulminacija čia: iš maišo ant grindų išversta rūbų krūva (tokiuose maišuose tikriausiai į namus atkeliauja neaiškiomis aplinkybėmis mirusiųjų daiktai). Iš tos krūvos pakyla Anikos striukė: gobtuvas pakeltas, tarsi slėptų nuo vėjo ar lietaus. Bet tuščias, vietoj veido - tamsi tuštuma. Ta striukė kalbasi su Ivo. Paskui iš kažkur išsilukštena ir pati Anika. Ir jiedu su Ivo apie kažką kalbasi neatitraukdami vienas nuo kito akių. Pirmą kartą per visą spektaklį.
