Išorinis „aš“, vidinis „aš“, tikrasis „aš“, virtualus „aš“, tikras „tu“, nebe „tu“, „jis ar ne jis“ – ribas tarp šių sąvokų režisierius nemačiomis trina, kaip palengva tirpsta ir žmonių ar daiktų pavidalai Daktaro P. sąmonėje.

Spektaklio „SoDra, Mon Amour“ tema bei iš jos išplaukiančios potemės sudaro palankią erdvę aptarinėti visas neteisingas teisybes ar teisėtas neteisybes, tikrus kuriozus ar kuriozinę tikrovę.

Šis spektaklis – tai ne šiaip kitokia „Dėdės Vanios“ interpretacija. Tai iš principo kitokiais nei įprasta Lietuvos kontekstui vaidybos būdais pasižymintis kūrinys.

Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“: aukšto lygio sceninė kultūra neišgelbsti spektaklio nuo ankštokos pasaulėvokos schemos pojūčio ir palieka žiūrovą emocijų prisodrintoje kapsulėje, kurioje ima stigti deguonies.

Rodos, spektaklio užtaisas toli gražu ne politinis, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Kova už laisvę susitraukė iki asmeninės nepriklausomybės – ir įsismelkė kur kas giliau už patrauklius plakatų šūkius.

Mažo miestelio aplinkybių tikslus įvardijimas, išorinio ir vidinio pasaulių išanalizavimas tapo atvira menine laboratorija, suprantama įvairių socialinių grupių žmonėms.

Vietoje nūdienos inkliuzo, netruksiančio prarasti reikšmę, buvo sukurtas gilus, žmogaus vertybes bei visuomenės ir valdžios mechanizmą narstantis spektaklis.

Kurdamas spektaklį sau pačiam, kiekvienas tampa viso „Ir tarė dviratininkas“ proceso savo mieste bendraautoriu.