Po pirmojo „Nuostabių dalykų“ rodymo dvejojau, ar tokia teatro strategija, kai aktorius kiek neįprastai prisidengia personažu ir manipuliuoja jo istorija, neprasilenkia su paties teatro (iš)naudojimu.
Žiūrėti spektaklį „Lapkričio 20“ labai sunku: susidurti su nuolat augančiu kito žmogaus emociniu krūviu, turint apribotas galimybes įsiterpti, nutraukti, išeiti – gali būti vargiai ištveriama.
Spektaklis „Gyvulių ūkis. XXI amžius“ labiau krypsta į pramogą nei į mąstyti skatinantį kritinį komentarą galios santykių tema. Tačiau jis ir neapsimeta tuo, kuo nėra, o pamąstyti vis dėlto yra apie ką.
Režisierius ir choreografas Martynas Rimeikis sukūrė spektaklį, kuriame prozą nurungia poezija, su muzikos sparnais pakylanti į asociatyvių apmąstymų erdves.
Ko gero svarbiausias ir įdomiausias „Tito“ aspektas – tai dviejų, labai skirtingų frontų (spektaklio ir degustacinės vakarienės) sujungimas, gudriai sužaidžiantis skirtingų požiūrių kolizija.
Spektaklio „Tinder Dates“ kūrėjai praleidžia daugybę progų pasijuokti iš keistenybių, tendencijų, o paviršutiniška šiuolaikybės refleksija susitelkia ties universaliais lūkesčiais ir nesusikalbėjimais.
Pasirinkti Vyrypajevo dramaturgiją dažniausiai reiškia pasirinkti, kad teatro scenoje dominuos tekstas, nulemiantis aktorių būvį ir režisūrą. Tai būdinga ir režisierės Ievos Kaniušaitės spektakliui.
Visiškai skirtingi Dorianai šiame pasakojime veikia lyg veidrodis ir atspindys. Tai iš savęs besijuokiantis ir tuo pat metu savęs besigailintis benamis katinas ir lyg iš E. A. Poe pasakojimo išskridęs varnas.
Opera-baletas „Dievo avinėlis“ – vizualiai lėtas, per sceną slenkantis kūrinys, kurio muzikinė raiška – atvirkščiai – labai aukštos temperatūros. Sakyčiau, degi, jeigu kalbėčiau apie ją kaip apie medžiagą.