Kas yra meilė, kaip tai suvokia jauni žmonės ir ar įmanoma ją rasti internete? Tokius klausimus bando nagrinėti „Tinder Dates“ - Valstybinio Vilniaus mažojo teatro komedija-socialinis tyrimas, publikai pristatytas lapkričio 18-19 dienomis. Spektaklį režisavo Gabrielė Tuminaitė, Stasas Žyrkovas ir Kirilas Glušajevas, dramaturgiją kūrė Gabrielė Labanauskaitė, taip pat jos asistentė - Greta Štiormer; suburta jauna, Mažojo teatro auditorijai iš dalies menkai pažįstama aktorių komanda.
Spektaklis prasideda mergvakario scena, kurioje trys savimi labai pasitikinčios draugės (Inga Šepetkaitė, Greta Šepliakovaitė, Adelė Šuminskaitė) įtikina nuosaikesnę, bet smalsią ketvirtąją bičiulę (Božena Aleksandrovič) išbandyti pažinčių programėlę „Tinder“, kurioje galima susipažinti tik jei abu vartotojai vienas kitam patinka. Merginos sukuria pagražintą Boženos (veikėjų vardai atitinka aktorių tikruosius vardus) aprašymą, ją prigirdo, šiek tiek „atpalaiduoja“ ir padaro kelias patrauklias, gundančias nuotraukas, kurios turėtų pritraukti „tinkamų“ vaikinų dėmesį. Taip prasideda susitikimų virtinė, kurioje be minėtų draugių taip pat veikia ir vaikinai: Povilas (Adomaitis), Šarūnas (Januškevičius), Petras (Šimonis), Tomas (Šečkus). Spektaklio siužetas nėra plėtojamas kaip vientisa įvykių seka, tai veikiau - linksmų pasimatymų istorijų kolekcija, kurių kiekviena atskleidžiama nuosekliai, išbaigtai. Kaskart, scenai pasibaigus, žiūrovas vėl grąžinamas į pradžios tašką - naują istoriją, kurioje pristatomi veikėjai ir jų charakteriai. Visus nedidelius pasakojimus jungia bendra meilės suvokimo ir suradimo tema. Veikėjai čia neretai ieško gyvenimo partnerio ir dažniausiai patiria nusivylimus, kylančius dėl skirtingų lūkesčių. Toks principas lydi beveik visas spektaklio situacijas ir, nors visokiausius nesusikalbėjimus stebėti smagu, ilgainiui schema įgrysta.
„Tinder Dates“ galima pavadinti situacijų komedija. Istorijomis bandoma švelniai pašiepti šiuolaikinę visuomenę, ar tiksliau - šiuolaikinį jaunimą, kuris pasiruošęs dideliais gurkšniais gerti gyvenimą, patirti džiaugsmus, nuotykius, galbūt - ir nuopuolius. Pjesėje nėra pagrindinio veikėjo ir visi aštuoni scenoje veikiantys aktoriai gauna apylygiai laiko pasireikšti. Kaip dera žanrui, atpažįstamose situacijose veikia plakatiškai paprasti personažai, konstruojami išryškinant vieną charakterio savybę. Vis dėlto, liūdnai pribloškia turinio seklumas: veikėjai bendrauja buitine ir labai nuspėjama kalba, šabloniškomis frazėmis, kurių išgirdęs pradžią jau žinai pabaigą, o juoką keliantis pokštas veikia pats sau - be kūrybiškesnių paralelių, asociacijų, „antro dugno“.
Šalia kasdieniško, nors ir kiek utriruoto, aktorių bendravimo scenoje kartas nuo karto parodomi stipriai stilizuoti intarpai, kuriuose ta pati buitinė kalba lyg su nostalgijos prieskoniu patosiškai deklamuojama atsigręžus į publiką. Taip ir lieka neaišku, kam šie epizodai reikalingi - jie spektakliui nesuteikia komizmo, veikiau kuria distanciją tarp veiksmo, teksto ir žiūrovo. Galbūt taip atskleidžiamas kūrybinio proceso žaidybiškumas? Matyti, jog aktoriai gerai jaučiasi komandoje, scenoje, bando įvairius būdus pasakoti istorijas. Deja, susidaro įspūdis, kad šiame stilių žaidime pranyksta profesionalumas. Spektaklis labiau primena Akademijos studentų diplominį darbą - linksmą, bet kiekvieno iš aktorių potencialo neatskleidžiančią kūrybinio proceso pabaigą.
Sunku nuslėpti, jog dramaturgei spektaklio objektas - „Tinder“ pažinčių programėlė - nebuvo artimas ir (menkai) pažintas tik kūrybinio proceso metu. Keista, kad trijų ilgų valandų neužteko detaliau panagrinėti savivertės formavimo, išvaizdos kulto, tapatybių vagysčių ar kitos, su programėle dažnai siejamos opesnės problematikos. Tarp istorijų įsiterpiančiose tinklalaidės (ji rodoma vaizdo projekcijoje, vedėjai - Kirilas Glušajevas ir Gintarė Latvėnaitė) ištraukose išgirstame šiek tiek sausos statistikos ir elementarių pastebėjimų apie tapatybės fikciją, kuriamą internete. Visi išvardyti priekaištai veikiausiai būtų praleidžiami pro pirštus, jei ne ambicingas spektaklio pristatymas - socialinis tyrimas apie millenium kartą. Tą tolerantišką, politkorektišką, kuri technologijas pažino nuo paauglystės (jei ne nuo vaikystės) ir žinių dažniau pasisemia iš „YouTube“ kanalų nei knygų; tą, kuri kasdienę kalbą perkošia ausiai vis dar neįprastais angliškais žodeliais (awkward, cringe, sick, slay)... Spektaklio kūrėjai praleidžia daugybę progų pasijuokti iš keistenybių, tendencijų, o paviršutiniška šiuolaikybės refleksija susitelkia ties universaliais lūkesčiais ir nesusikalbėjimais. Veikėjai nepasižymi jokiais konkrečiais kartos ženklais ir gali atstovauti bet kokio amžiaus žmonėms, kurie naudojasi mobiliaisiais telefonais ir tiki meile iš pirmo žvilgsnio. Lyg stebinanti, ar išskirtinai „Tinder“ būdinga, vis pabrėžiama funkcija, kad programėlė rodo, kokiu atstumu yra pašnekovas, nors lietuvių plačiai naudojamas „Facebook“ tuo savo vartotojus „gąsdino“ pastaruosius 10 metų.
Taip ir liko neaišku, ką kūrėjai bandė pasakyti apie mus ar „Tinder“. Viena vertus, kaip įdomų, daug žadantį faktą, tinklalaidėje išgirstame, jog poros, susipažinusios programėlėje rečiau skiriasi nei tos, kurios susipažįsta gyvai. Kita vertus, stebėdami ciklą pasimatymų taip ir neišvystame nė vienos laimingos meilės istorijos. Didaktiška paskutinė scena siūlo net visiškai priešingą mintį. Du žmonės, nusivylę nesėkmingomis „Tinder“ meilės paieškomis sutinka vienas kitą ir prisimena senus gerus laikus, kai abu lankė tą pačią bažnyčią. Žodis po žodžio jie supranta, jog tikriausiai yra skirti vienas kitam, o sielos draugui atrasti visai nereikia programėlių ar atsitiktinių pasimatymų.
Suprantu, kad tokį tekstą skaityti kūrėjams nemalonu, pripažinsiu - pati jaučiu apmaudą jį rašydama. Nemanau, kad šis paviršutiniškas ir tiesmukas bandymas reflektuoti mūsų visuomenės laiko ženklus atskleidė netikėtas įžvalgas, apie kurias žiūrovas galvotų praėjus bent kelioms valandoms po spektaklio. Galbūt ši komedija geresnė nei dauguma komercinių teatrų spektaklių, tačiau ten buvau senokai, todėl palyginti negaliu. Galbūt, kaip sakė viena žiūrovė, „tokių spektaklių irgi reikia“. Galbūt spektaklį matė ir tekstą rašė žiūrovė, kuriai šis kūrinys tiesiog nebuvo skirtas.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
