„Aš sergu. Aš paliegęs nuo galvos iki kojų”, – šiuo Voltaire´o epigrafu austrų rašytojas Thomas Bernhardas pradėjo savo pjesę „Pasaulio gerintojas”. Pjesė tarytum parašyta Valentinui Masalskiui.
Gintaro Varno ir Erico Lacascade´o premjeros: lietuvių scena jau turi savo Shakespeare´o statymo kanoną. Tokį turi ir Antonas Čechovas, savotiška etikete prilipęs ne tik prie atskirų režisierių, bet ir aktorių.
Po spektaklio atmintyje išlieka keli stiprūs, paveikūs vaizdiniai, drauge su muzika sukūrę klampią asociacijų atmosferą, privertę pajusti laiko tėkmę.
Cezaris Graužinis yra vienas iš tų režisierių, kurie štai jau keliolika metų kuria savo teatrą, bet turėdami kraitėje daugybę spektaklių tarsi nepriklauso lietuviškai scenai.
Režisieriaus Arvydo Lebeliūno galvoj gimė dviejų dalių misterija, kuria jis su kūrybine komanda Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje ir pasidalijo kovo dvidešimtosios vakarą.
Prancūzų režisierius Ericas Lacascade´as, OKT/Vilniaus miesto teatre pastatęs „Dėdę Vanią”, atvirai nemetė pirštinės mūsiškajai – E.Nekrošiaus ir R.Tumino – A.Čechovo interpretavimo tradicijai.
Pagrindinę prasminio „Dėdės Vanios” lauko dalį užima siužetinių Vanios, Sonios bei Astrovo linijų sampynos. Dėliodamas jas, Lacascade´as savotiškai analizuoja skirtingas nevilties patyrimo formas.
„Šekspyriada” – spektaklis tiems, kas skaitė Shakespeare´ą, arba tiems, kas eina bet kur ir bet kada.
Režisierius Cezaris Graužinis dramą „Viskas arba nieko” pats parašė ir pastatė. Spektaklis kartais primena ne visai išplėtotą absurdo dramą, kartais – tiesiog „cezario grupės” aktorių gyvenimo tęsinį.
