J.Vaitkus tampa rūstus. Ar sugebės Rusų dramos teatras neatimti iš šio menininko kūrybinių jėgų ir sugebėjimo pasaulį pamatyti įvairiausiomis spalvomis?
Kodėl „Žuvėdra” „nepakyla”? Kodėl neužsimezga Čechovo taip lengvai išrašytos meilės ir pavydo intrigos, neįvyksta trumpi ir aistringi jų tarpusavio „sujungimai”? Kodėl neatsiveria personažų sielos, tapdamos kūnu už gražių, bet vis dėlto žodžių?
Filme-spektaklyje „Katinas Temzėje“ (Jaunimo teatras) lieka neaišku, kuo dėtas Londonas ir įsidarbinimo jame siekis. Taip pat blaškytis būtų galima ir bet kur kitur.
Kudzmanaitė vėl surizikavo, pasirinkdama ekspresyvią, novatorišką, groteskišką, siurrealistiškos poetikos kupiną apysaką, senokai vienareikšmiškai priskirtą prie nebeinterpretuojamos lietuvių literatūros klasikų prozos šedevrų.
Vytautas V. Landsbergis labai darbštus. Naujas jo spektaklis – „Uodų pasakos“, kurį režisierius pagal savo kūrinius sukūrė Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre
Ištrauktas iš Jankevičiaus kūrybos konteksto, šis spektaklis įdomus. Tačiau mačiusius ankstesnius režisieriaus darbus gali užplūsti jausmas, jog stebimas savotiškas serialas. Kad ir „rumuniškas“…
Oskaro Koršunovo spektaklyje derinamos dvi Shakespeare’o „Hamleto“ perskaitymo galimybės: viena iš jų paremta konkrečia žmogaus patirtimi, kita – teatro meno prigimtimi.
Trečioji Juodkaitės premjera – Masalskio režisuota „Sibilė“, pagal graikų ir romėnų mitologiją bei Lagerkvisto romaną sukurtas šokio spektaklis – kvietė į bendrą aukos ir atgailos ritualą, o kartu ir į savotišką transo būseną.
Gruodžio 17-ąją į dar vieną premjerą – Jules´o Massenet operą „Verteris” – Vilniaus Kongresų rūmuose pakvietė bohemiečiai.
