Šio rudens tarptautinių teatro renginių spektakliai dar labiau išryškino, kad Lietuvos sostinėje maža tėra tinkamų teatro erdvių. Lietuvos dramos teatrai negali didžiuotis savo architektūra, o naujai įrengtų aikštelių trūkumai taip pat netrunka pasirodyti. Jeigu „Ūkio banko teatro arenoje“ vos gali sugraibyti spektaklio sielą, nors ir įsivaizduoji, jog normalioje scenoje viskas atrodytų kitaip, tai Menų spaustuvės Juodoji salė su garsiai birbiančiu ventiliatoriumi išmuša iš vėžių: iš pradžių girdi vien šlykštų garsą, o daugiau nei keturias valandas vykstančiame spektaklyje vis tiek pradedi dusti, nes antroje dalyje tiesiog pritrūksta oro, ir daugelis žmonių iš savo krepšių traukiasi įvairius lapelius ir jais tiesiog vėdinasi.
Fizinis spektaklio žiūrėjimas nebūtų toks baisus, jei matytume vien gerus kūrinius. Bet kartais esi priverstas kankintis iš pagarbos tiems, kas vaidina, arba gastrolieriams. Bandai suvokti, kas ir kodėl tuos kūrinius atveža į Lietuvą.
Maskvos Teatro meno studijos spektaklis „Benykstanti giminė“, dviejų dalių kunigaikščių Protozanovų šeimos kronika pagal XIX a. rusų rašytojo Nikolajaus Leskovo to paties pavadinimo romaną (1874), 2007 metais pelnęs net tris apdovanojimus - geriausias mažosios formos dramos spektaklis, geriausias režisieriaus darbas, speciali žiuri premija Marijai Šašlovai - įspūdžio nepaliko. Šį kūrinį apskritai būtų sunku pavadinti spektakliu. Tai - teatralizuotas romano skaitymas. Nustebino tik tai, kaip kai kurie aktoriai sugebėjo mintinai išmokti tokį kiekį teksto.
Daugiau kaip keturias valandas vykstantis Leskovo tekstų skaitymas buvo nukreiptas į rusų tapatybės paieškas. Kartu su Nacijų teatru jos ieškojo Alvis Hermanis, o Menų spaustuvėje vyko dar vienas panašus seansas - tik visiškai kitos meninės kokybės. Vargšas Leskovas taip pat buvo užsipultas dėl kunigaikščių giminės interpretavimo - todėl ir neparašė trečiosios šio romano dalies. Sergejus Ženovačius skrupulingiausiai intonuoja kiekvieną atodūsį - dvasinė giminės kelionė kartu su aktoriais intonuojama taip, kad net patys pasakotojai braukia ašaras. Vyksta aktyvus persikūnijimo procesas, bet imi galvoti, kodėl ši energija nenukreipiama į spektaklio dramaturgijos kūrimą. Dabar regime daug scenų, daug portretų, kurie sudaro schemišką dėlionę.
Ženovačius visus savo personažus mato pačioj gražiausioje šviesoje, nėra nė vienos agresyvios scenos. Režisieriui labai svarbu dvasinis žmogaus kilnumas, visos jo moterys spinduliuoja tyrumu. Portretų galerija sudaro visumą, nors aktorinės pajėgos ir labai skirtingos. Šis režisierius - pats tikriausias utopistas: keldamas bendražmogiškas idėjas, jis sąmoningai atsisako tradicinio teatro, tačiau kilnumas lieka kažkur ore, lieka neaišku, kada šie siekiai įgaus teatrinės kalbos materiją?
Spektakliui koją pakiša ir dailininkas Aleksandras Borovskis. Jo scenovaizdis - plokščios sienelės, kuriose angos, simbolizuojančios nuotraukų rėmelius. Jie pačių įvairiausių formų: ir ovaliniai, apvalūs, ir stačiakampiai, kvadratiniai... Į vieną ar į kitą langą atsistoję veikėjai pasakoja savo likimus, įvairias situacijas. Kartais lyg ir ima megztis teatrinis audinys, bet čia pat jis suyra, nes istorija ilga, ir ją visą reikia suspėti papasakoti. Gražūs yra tik junginiai, kada pasakotoją pertraukia personažas, kuris taip pat pasakoja apie save, ir nejučiom tas pasakojimas virsta tiesiogine kalba. Bet tai jau yra kalbinės vingrybės, jos šiuo atveju teatrinės visumos įtaigos negali atstoti.
Tokio kiekio ištarų žodžių seniai neteko girdėti. Vis dėl to XXI amžiuje dramos teatras negali būti toks šnekus. Žinant, kad tai studijos darbas, gali suvokti, kad toks sceninis egzistavimas - būtinybė, kovojant su vienadieniais tekstais. Jausmingai papasakota kilmingos giminės istorija jaudina tiek, kiek gali jaudinti radijo teatras.
Tai, ką praėjusią savaitę parodė peterburgiečiai, o šią - maskviečiai, leidžia konstatuoti, kad Rusijoje dabar madinga statyti prozą. Tik neaišku, kam ją statyti, kai tomis pačiomis temomis parašyta puikių dramos kūrinių. Yra išskirtinės asmenybės, kurios gali statyti prozą, bet neabejojant savo režisūriniu talentu bandyti prozą paversti drama yra daugiau nei drąsu.
