Režisierei svetima estradinio pobūdžio kūryba, todėl ir šiame spektaklyje nesiveržiama tiesiogiai atspindėti gyvenimo, nesiekiama kurti paprasto, aiškaus, nuoseklaus siužeto.
Gaji nuostata, jog mūsų mieste „nieko nevyksta“, taip įsikerojusi, kad žiūrovą reikia traukti į įvykį ar spektaklį ne todėl, kad prasta, o todėl, kad prarastas noras dalyvauti vyksme čia ir dabar.
„Mano gestas visuomet atvirkščias”, – sako Myškinas naujausiame Nekrošiaus kūrinyje pagal Dostojevskio „Idiotą”. Kunigaikščiui gal ir atvirkščias, bet jį vaidinančiam aktoriui – kaip tik papildantis žodžių prasmes.
Tai, kad po KVDT stogu kuria jaunimas, liudija atvirą, ne grobuoniškai nusiteikusią teatro poziciją. O praėjusio teatro sezono žiūrovai gali džiaugtis grobio įvairove.
Spektakliui režisierius atrado asketišką formą, o pjesės talmudą su beveik nekupiūruotu tekstu įspraudė į aktorių rankas. Tarsi priekaištingai žvelgdamas mūsų plepiam amžiui į akis Jonas Vaitkus nestabdo kalbos krioklio, net jei jis virsta bedvase akustika.
„Nutolę toliai“ – užuominų spektaklis. Visi kūrėjai lyg nebyliai, neregiai bandė atrasti praeities žemę, kurioje šiuolaikinis žmogus geriau suvoktų save.
Premjerinis Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis – Claudio Monteverdi´o opera „Popėjos karūnavimas” susilaukė gana kontroversiškų teatrologų ir muzikologų atsiliepimų. Sutariama tik dėl vieno – muzikinės šio kūrinio atlikimo sėkmės.
Iš tiesų žiūrint spektaklį kyla klausimas: kodėl mintyse skambėjo: „vaikams“? Iš kažkur atsiradęs įsitikinimas, jog pasaka yra skiriama tik vaikiškai auditorijai?
Atrodo, jog menas nebegali kelti nemalonių klausimų, tiesiog turi paklusti publikos norams. Kita vertus, ar nepamirštama, kaip reikia klausti?
