Na tai kas,
Kad mes nieko
Neturim,
Kad mūsų keliai -
Po dangum...
Paulius Širvys
Cezario Graužinio grupė pabandė prikelti tai, kas buvo aptraukta užmaršties dulkėmis. Pauliaus Širvio eiliuotus tekstus daugelis sovietiniais laikais gyvenusių žmonių žinojo mintinai. Šiandien mes tokio visiems suprantamo herojaus neturime - o ir turėti tokio neįmanoma. Pasikeitė ne tik žmogus, santykis į poeziją, bet ir pati gyvensena. Kosmopolitizmas tapo visų tautų maru, todėl pirmieji žingsniai grįžti prie savo šaknų skausmingi. Tam reikalingas ne tik atstumas, bet ir ypatinga meno galia - antraip pakvips kiču, sentimentaliu praeities turgeliu.
„Nutolę toliai“ Cezario Graužinio rankose atrodo kaip rimto poetinio teatro kūrinio pradžia. Režisierius atsisakė svarbiausio „kozirio“ - paties Širvio įvaizdžio. Nei vaizdais, nei nuorodomis į bohemą, nei literatūrologinių sufleravimų... Visas dėmesys sutelktas į penkis protagonistus - Brigitą Arsobaitę, Vilmą Raubaitę, Paulių Čižinauską, Vytautą Kontrimą ir Julių Žalakevičių. Širvio skaitymo polifoniją režisierius išskleidė per penkis spektaklio balsus. Kiekvienas iš jų tarytum buvo vieno ar kito eilėraščio vairininku, tačiau režisieriui rūpėjo skirtingai suprantamų eilėraščių (nes kitaip ir būti negali) daugiabalsį skaitymą paversti vienu išgyvenimu. Jis siekė polifoniją paversti homofonija, ir kai tai įvykdavo, spektaklis sualsuodavo tikra dinamika, tolo nuo literatūrinio-skaitovinio teatro, nors pirmoji premjera, įvykusi Menų spaustuvės Kišeninėje salėje, kartais kentėjo nuo kito (kitokio) teatro skolinių.
Sėkme galime laikyti spektaklio pradžią, kada aktoriai, profesionaliai valdantys energiją, artimu planu prisistatę žiūrovui, nutolo tamsoje ir vėl pamažu išryškėjo, jautriai perskaitydami eilėraštį „Spygliuotos žvaigždės“.
Sveika būk,
Laisve!
Aš - aras.
Vėl sparnuotas.
Vėl drumsti
Debesis galiu!
<...>
O, laisve mano,
Aš visas tavo -
Visa širdim
Ir protu,
Visu gyvenimu
Žaliu.
Atrodė, kad daugiau ir nereikia, kad dar pora tokių tikslių prisilietimų, ir įvykiui to pakaktų. Bet dramos aktoriai nebūtų dramos aktoriais, jei jie nepasimėgautų šio meninio žanro „barokinėmis“ galimybėmis. Jie, skaitydami Širvio eilėraščius, kaip juvelyrai juos inkrustavo savo jausmais. Ir visi buvo savaip priimtini, nes viskas liejosi iš širdies.
„Nutolę toliai“ - užuominų spektaklis. Visi kūrėjai lyg nebyliai, neregiai bandė atrasti praeities žemę, kurioje šiuolaikinis žmogus geriau suvoktų save. Šiandien šie jauni žmonės gyvena visai kitame mieste, jie lankosi visai kitokiose kavinėse, nors visos jos yra tose pačiose Vilniaus gatvėse ar net tose pačiose vietose. Kodėl jie atsigręžė būtent į Širvį? Šis autorius jiems tiko ne tik dėl savo veržlaus charakterio, įvairioms interpretacijoms pasiduodančių Širvio poetizmų gausos, lyrizmo, humoro, vaizdingumo, tautosakinių ir liaudies motyvų, melodingumo. Iš pradžių atrodė, kad režisierius kiekvieną skaitomą eilutę sujungs su nuolat skambančia įvairiausia muzika, tačiau tam reikia daugiau laiko (taip pat ir profesionalaus kompozitoriaus), kad ši dermė būtų įgyvendinta. Kartu su muzikos taktais skylančios poezijos eilutės suteikė įdomių naujų prasmių, tačiau tuo žavėtis negalėjome nenutrūkstamai per visą spektaklį.
Talentingiausias pokario rašytojas, kurio knygos išleistos penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių tiražu, „sukištas“ į Kišeninę salytę. Tai nėra eksperimentas su žiūrovais. Tai - grėsmingas priminimas, iki ko mes nusiritom ir kiek mūsų teliko nedaug. Einant į „Menų spaustuvę“, gal net „tradiciškai“ pagalvojau: kaip nuskambės eilėraštis „Aš - beržas“. Priešais spaustuvės vartus, ant laiko apgraužtos mūrinės tvoros auga sau liaunas berželis. Jis - tarytum simbolis šios dienos „lietuviško beržo“. Šiandien su žiburiu nerastum žmogaus, kuris krauju galėtų išgyventi šiuos Širvio žodžius:
Aš - beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
„Cezario grupė“ tam ryžosi. Tarp lietuviškos teatrinės makalynės tokios vientisos kaip „cezario grupė“ nėra. Mene svarbiausia kokybė, todėl nesvarbu, kas ir ką vaidina. Vis dėlto keistai nesenstančių šios trupės žmonių vienybė stebėtina. Jie laikosi įsikabinę vienas į kitą kaip į tą beržą, nors jis jau auga kažkur ant tvoros... Jiems reikalingas Širvys - autorius, kuris apjungia daugelį širdžių į vieną. Skirtingų pažiūrų aktoriai to ištransliuoti negalėtų. „Nutolę toliai“ jiems artimi, nes nereikšdami bereikalingų jausmų, nedemonstruodami bereikalingų glebėsčiavimųsi, jie kiekviename mažiausiame elemente, mažiausioje reakcijoje pajunta savo intonuojamo teksto žavesį. Todėl girdėdami vieną poetinį balsą, regime skirtingų aktorių derinį. Arsobaitė daugiau susikoncentravusi į intonacijų prasmes, Raubaitė keri žvilgsniu ir savita plastika, Žalakevičius tęsia savo komiko amplua, ypač kai reikia pabrėžti tarybinio žmogaus mentalitetą. Čižinauskas išlieka šio „laivo“ šturmanu: jo balso tembras dominuoja, nors dažnai aktorius stovi trečiame plane, jis ne tik kad niekad nevėluoja, bet regimai kontroliuoja spektaklio tempo ritmą. Kontrimas individualistas: šiek tiek vėluoja, viso teksto pilnai nemoka, bet tai aktoriui netrukdo sužibėti ten, kur jam norisi. Svarbiausia - sukuriama dermė, nes trupė suvokia savo susiklausymo prasmingumą, aiškios minties būtinybę ar reikiamu momentu išsprūstančią ironiją. Režisierius jiems nuolat primena Širvio melodingumą, link kurio jie turėtų judėti kiekviename naujajame spektaklyje: girdi vargonus, bet vaikštai ant pirštų galų - stiebies į dangų, bet nuolat jauti žemę.
Nors pastaraisiais metais Rolandas Kazlas, pastatęs ir suvaidinęs Vlado Šimkaus „Geležį ir sidabrą“, uždavė patį aukščiausią poezijos spektaklio toną, „Nutolę toliai“ suras savo nišą. Kaip Pauliaus Širvio lyrika, kupina jaudinančios žmogiškos šilumos, taip ir spektaklis: nors idėjinės isterijos ir nesukels, tačiau kiekvieno iš mūsų tiesiai paklaus:
Kas atsitiks man?
Kas atsitiks man?
Kas tolių toliuos
Jūreivio lauks?
