„Zucco“ kaip sceninis kūrinys yra mažutis, dar kiek studentiško charakterio, sudėtas iš Koltèso pjesės fragmentų. <...> Vis dėlto justi, kad Jaunius Juodelis žino ką pasakyti ir moka tam pasitelkti tiek scenos tikrovę, tiek sunkiąją dramaturgiją.
Režisierė Eglė Švedkauskaitė neskuba spręsti Ronjos pasirinkimų kelio problemos, o veikiau siekia pasimėgauti Astridos Lindgren istorijos pasauliu: jį atvaizduoti, duoti jauniesiems veikėjams vietos jame tiesiog gyventi.
Nors vaidinimas trunka daugiau kaip dvi valandas, tai nėra lėtasis teatras. Viskas jame vyksta tokia teatrine greitakalbe, kad nėra kada įsižiūrėti į pokyčius, kuriuos patiria Ronja, Matisas, vaikų ir jų tėvų santykiai.
„tremolo“ nėra tiesiog performatyvi paskaita: tai drąsus, aštrus, tiesiogine ir perkeltine prasmėmis nuogas, bet kartu subtilus ir intelektualus aktas, kviečiantis permąstyti savo požiūrį į moters kūną, malonumą ir gėdą.
Kartais atrodo, kad spektaklis suskils į atskirus vitražo gabalėlius, bet jie vėl susiklijuoja, aplinka ima plėstis, visos paralelinės temos sudaro sodrų pasaulį, restauruojantį Kanto laikus.
Spektaklio „Moters dalys“ finalas nenustebina – moterų solidarumas siūlomas kaip skydas nuo pasaulio negandų, asmeninių dramų, nevykusių santykių, net mirties.
Kinematografinės išraiškos įterpimas į teatro sceną virsta galimybe paaštrinti realybės pojūtį. Toks kūrybinis sprendimas padeda atskirti spektaklio dalis, kurias galima būtų įvardinti kaip įvykį ir teismą.
Stebėti šiuos gyvuosius paveikslus, užimančius didžiąją dalį spektaklio laiko, gana greitai pasidaro nuobodu. <...> Iš vėžių išmuša tai, kad nelieka anonse žadėto trupės suvienijimo į chorą ir teatro duoklės pačiam teatrui.
Paskutinis Tumino spektaklis tapo režisieriaus viso gyvenimo apmąstymų kaleidoskopu. <...> Nors išvydome iš atskirų epizodų sukurtą spektaklį, jį perskaitėme kaip vientisą menininko dialogą su pasauliu.
