Įdomi ši teatro sezono pabaiga – diskusijomis ir reiškiniais. Parašau ir galvoju – o apie kurį sezoną to nepasakysi? Visi juk įdomūs – savotiškai, vis kitaip. Kartais įdomūs tiesiogine prasme, kartais – ta savotišku tonu pasakoma žodžio variacija – „įdomiai“. Kartais jauti, kad kažkas įdomaus dar bus. Birželio pradžioje pristatyta paskutinė šio sezono Vilniaus senojo teatro premjera – režisierės Uršulės Bartoševičiūtės „Moters dalys“. Įdomu, kad į daugiau nei šimto metų istoriją skaičiuojančio pastato repertuarą grįžta lenkų kalba – spektaklis vaidinamas lenkiškai. Kad taip bus žadėjo naujoji teatro vadovybė su Audroniu Imbrasu priešakyje: Vilniaus senasis teatras turi būti ne tik rusų, bet ir kitų tautinių bendrijų, gyvenančių Lietuvoje, kalbinės saviraiškos scena. Įdomu stebėti, kokias naujas intonacijas ir vaidybos manierą atrakina lenkų kalba aktoriams, kuriuos iki šiol mačiau vaidinant tik rusiškai arba lietuviškai. Įdomu ir tai, kokius kultūrinius kontekstus šis sprendimas paliečia – tačiau tai jau kitos diskusijos tema.
„Moters dalys“ – antras šį sezoną Bartoševičiūtės režisuotas spektaklis Lietuvos teatro scenose. Jau galima, – atsargiai, – daryti ir tam tikrus apibendrinimus. Pirmiausia, akivaizdu, kad režisierė gerai jaučia medžiagą, kurioje yra nagrinėjamos moters būsenos, kur pirmoje vietoje yra moters balsas ir moters perspektyva. Viena vertus, tokios medžiagos mūsų teatro scenoje trūksta, ji gali papildyti viešojoje erdvėje (Vakaruose jau ne vieną dešimtmetį, o Lietuvoje vis aktyviau) vykstančią diskusiją apie moters laimės ir laisvės sampratą, jos kūno ir dvasios poreikius, pagaliau jos vietą šeimoje ir visuomenėje. Kita vertus, kūrėjams sąmoningai pasirinkus sutelkti dėmesį į moterį, šešėlyje lieka visos kitos perspektyvos ir pozicijos. Ar tai yra blogai? Jokiu būdu ne. Tiesiog priimant tokį kūrybinės komandos siūlomą žiūros tašką reikia suprasti, kad ir spektaklį matysi iš tos pozicijos – su visais paryškinimais ir šešėliavimais. Galimà ir kita metafora – beribiame nakties danguje nukreipus teleskopą į vieną pasirinktą skliauto tašką gãlima stebėti tik ten esančias žvaigždes, kartu suprantant, kad didžioji dalis visatos tuo metu lieka nematoma. Vieniems taip sukalibruotas teleskopas tinka – galimybė iš visumos išskirti ir priartinti konkretų objektą patenkina žmogiškąjį smalsumą, gal net įsijungia tyrinėtojo žvilgsnis, norintis iki smulkmenų išnarstyti tyrinėjamo objekto sandarą. Kitiems priešingai – per didelis dėmesys vienetui vargina, norisi konteksto, visumos, išvadų, o ne pavyzdžių. Jiems galvoje kirba argumentai, kad tyrinėjamas objektas, kad ir koks įdomus, nebūtinai kalba ir atstovauja visumai.
Spektaklio „Moters dalys“ kūrėjai, tarsi suprasdami savo publikos žvilgsnio dvilypumą, bando laviruoti pačiame spektaklyje keisdami perspektyvą nuo stambaus, artimo plano (ir žvilgsnio į vieną objektą) judėdami bendrojo plano link, kuris tarytum gali suteikti kontekstą, parodyti, kokiai sistemai tyrinėjamas objektas priklauso, gal net atsakyti smalsuoliams, kas jis – stabiliai savo unikalioje orbitoje aplink savo žvaigždę keliaujanti planeta, blankus ją lydintis mėnulis, ar netikėtai užklydusi kometa, kuri tik trumpam blyksteli prieš tyrinėtojo akis. Kartais atrodo, kad tokia strategija suveikė, kad spektaklis rado būdą iš vieno sukurti visumą, ir atvirkščiai. Vis dėlto, kai kūrėjų siūlomas žvilgsnis stabilizuojasi ir sustoja ties bendru planu, vaizdas lieka išblukęs – scenoje vaikšto blankūs šešėliai.
Pirmoji spektaklio „Moters dalys“ pusė – tai stiprus, nesiblaškantis žvilgsnis į prasidėjusį gimdymą. Scenoje – netrukus tėvais tapsianti pora, žmonos pasiruošimą sutikti kūdikį namų kino kamera filmuojantis vyras, su jauduliu ir džiugesiu fiksuojantis šio svarbaus vakaro detales. Bet tose detalėse ir slypi esmė – gražiai spektaklio kūrėjų atskleista šios šeimos dinamika. Būsimos motinos Majos (aktorė Gabrielė Andruškevič) pasiruošimas yra praktiškas, ji rūpinasi net ir smulkiomis detalėmis – lempą reikia įsukti dabar, nes po to bus per vėlu. Majos veiksmai ir pasirinkimai savarankiški, jie subtiliai kontrastuoja su tradicine motinystės ir moterystės samprata – įsukti lemputę jai nereikia vyro pagalbos, bet ir pats Larsas (aktorius Oskar Wyganowski) nesiveržia į tradiciškai „vyriškų“ darbų teritoriją, ir, nerasdamas savo vietos gimdymo procese, lieka tik stebėtoju. Gimdymas – moters erdvė. Kyla pirmasis disonansas – griaunant vienus lyčių vaidmenų stereotipus paraleliai yra įtvirtinami ar patvirtinami kiti, ir čia labiausiai kliūva (arba nepasiseka) vyrams.
Tiek rudenį pasirodžiusiame U. Bartoševičiūtės spektaklyje „Savižudybės anatomija“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024), tiek premjeroje „Moters dalys“ pasikartoja ta pati situacija (nesakau, kad ji savaime yra problema, tačiau ją svarstyti svarbu): suteikiant erdvės moterų personažams augti, skleistis, eksperimentuoti, išnaudojant sceną kvestionuoti ilgą laiką moterims primestas roles, suteikiant joms lyderystę jausmų ir išgyvenimų srityse, spektaklyje veikiantys personažai-vyrai konstruojami beveik kaip antagonistai – ne dėl savo intencijų, o dėl jiems primestų aplinkybių.
Kažkas sakytų, kad tokioje pozicijoje ilgus šimtmečius buvo moterys – atlikdamos dekoracijos ar epizodinio etiudo veikėjos funkcijas – tačiau ta tradicija su XX a. dramaturgija jau buvo pasitraukusi į šoną. Modernioje scenoje veikė abi tradicinės lytys, – kai kuriems kūrėjams pavykdavo dekonstruoti ir perkurti jas abi, neaukojant nė vienos. Šio balanso pasigedau abiejuose minėtuose spektakliuose, kurie drąsiai (ir kartais įtikimai) kviesdami permąstyti tradiciją, turi aukoti išliekamąją meninę vertę. Kad ir kaip realistiškai – ir šiuolaikiškai, pasitelkus kelias kameras – scenoje pavaizduotas gimdymas – su vonia, su krauju, su visiems žiūrovams kilusia įtampa stebint nepatyrusios akušerės, iškviestos į gimdymą namuose, veiksmus, – jis nepakyla nuo realistinio teatro suolelio. Matai tik tai, ką matai. Šiuo atveju taikli vieno iš Vilniaus senojo teatro aktorių Telmano Ragimovo mintis socialiniuose tinkluose (leisiu sau ją pacituoti), kad aktorius, fotografavęs spektaklį „Moters dalys“, jau gali būti kviečiamas fotografuoti ir gimdymą. Iš tikrųjų, jis teisus. Dėmesį į tą vieną pasirinktą objektą – konkrečią moterį konkrečioje situacijoje – spektaklio kūrėjai išlaikė, tačiau tik tiek.
Antroji spektaklio „Moters dalys“ pusė stilistiškai smarkiai skiriasi nuo pirmosios: beveik juodą sceną, kurioje veiksmas matomas tik ekranuose, keičia realistinė, net buitiška scenografija – atkuriamas beveik visas seno tipo butas – svetainė ir virtuvė, remontuota turbūt prieš gerus trisdešimt metų (scenografė – Rūta Venskutė). Buto interjerą pagyvina jo šeimininkė, Majos motina Magdalena (aktorė Anžela Bizunovič), laukianti pietums atvykstančių dviejų dukterų su vyrais. Čia spektaklio kūrėjai renkasi rodyti tik bendrą planą, kurti įvairias mizanscenas tarp skirtingų šeimos narių – greitai paaiškėja, kas yra niekšas ir savanaudis (vyriška giminė pasitelkiama neatsitiktinai). Spektaklio finalas nenustebina – moterų solidarumas siūlomas kaip skydas nuo pasaulio negandų, asmeninių dramų, nevykusių santykių, net mirties. Kita vertus, per visą spektaklį ir nebuvo kilusi abejonė, kas yra kas – personažai nuosekliai gilino paralelias takoskyras, pamiršdami, kad paralelės nesusikerta, o be sankirtos nėra ir konflikto.
Žinoma, konfliktas nebėra XXI a. dramos pagrindas – istoriją galima pasakoti ir be jo. Panašiu keliu nueita ir spektaklyje bei pjesėje „Moters dalys“ – jei konfliktas ir yra, tai jis veikiau vidinis, asmeninis, skirtas išgyventi individualiai. Tokioje dramaturgijoje kulminacija turėjo būti Majos monologas, jos svarstymas apie tai, kaip suvokti ir išgyventi ją ištikusią tragediją, kaip rasti autentišką santykį su savimi ir su kūdikio netektimi, kaip gedėti savaip, o ne padiktuotai kitų. Aktorė Gabrielė Andruškevič, pirmojoje spektaklio dalyje taip nuosekliai ir įdomiai leidusi skleistis Majai kaip pagrindiniam objektui, atsidūrusi bendrame plane tarsi pranyksta – ji irgi patenka į „išplaukusį vaizdą“. Sunku pasakyti, kodėl taip įvyko, tačiau iš pagrindinio žiūros taško paleidus Mają, spektaklis neteko pagrindinės ašies. Bet ir neatskleidė visumos.
Surasti savo unikalią žiūros kryptį, sukalibruoti teleskopą – arba mikroskopą – užtrunka, taip pat reikia laiko atrasti objektus, kuriuos pro šiuos instrumentus norisi stebėti. Nėra abejonės, kad režisierė Uršulė Bartoševičiūtė jau neblogai įvaldžiusi teatro instrumentus, greitu metu turbūt žengs ir tą atradimo žingsnį, kuris gali atverti naujus klodus. Dabar malonu stebėti jos techninę meistrystę ir visai nepikta, jei kartais vaizdas susilieja. Tai – procesas. Ir tikiu, kad jis veda atradimų – įdomių atradimų – link.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
