„Encounters. Vilnius“: nemoderuojamas dviejų žmonių pokalbis (net ir per tarpininkus) nebūtinai krypsta intriguojančia linkme, o pagrindiniu dramaturgu tampa atsitiktinumas.
Spektaklio režisūra – praeities aidai, kurie per spektaklio pirmą veiksmą nugramzdina kūrinį į užmaršties liūną.
Sluoksniuodamas faktinę ir fiktyvią medžiagą režisierius dokumentiškumą paverčia teatru, pasakojimą apie smurtą ir neteisybę – istorija apie praradimą.
Spektaklyje „Vakarų krantinė“ Adomas Juška vysto pokalbį ir su pirmaprades materijas scenoje bandžiusiu suvaldyti šviesaus atminimo savo mokytoju Eimuntu Nekrošiumi.
Menas visais laikais buvo būdas tyrinėti pasaulį, tik dažniausiai tai darydavo savo srities, t. y. meniniais, metodais, o dabar menininkai godžiai skolinasi kitų sričių ir disciplinų metodus.
Yana Ross dar nuo „Bembilendo“ laikų mėgsta [i]kempą[/i], kičą ir blizgučius. <…> Ir vis dėlto [„Apmąstant omarą“] trūksta kažkokios visumos, koncepcijos, aiškesnės postmodernaus balagano ašies.
Iš Yanos Ross ir bendrakūrėjų spektaklio matyti, kad jiems svarbesnė etika, o estetika, t. y. raiškos priemonės, nepaisant originalumo ar subtilumo, pajungiamos turiniui tiesiausiu būdu ištransliuoti.
Apima jausmas, jog aktoriams sunkiai pasiduodant vaidybos formai, režisierei nebeliko kada ir kaip išspręsti esminių spektaklio sankirtų, ar suveržti jas taip, kad tai nepriklausytų nuo nieko kito.
Jurijus Butusovas, remdamasis Stoppardo tekstu, o ne vadovaudamasis juo, mėgina papasakoti apie pačią scenos meno esmę ir aktorinio amato specifiką.
