Priešingai nei Charmso tekstai, atveriantys žaismingą literatūrinių paieškų procesą, Koršunovo interpretacija panardina žiūrovo į patologines gyvenimo ir kūno konvulsijas su laužytais judesiais.
„Kūrybinis impulsas“ „gerosios žinios“ Lietuvos šokiui nepaskelbė: tikrovė koreguoja galimas šio meno raidos trajektorijas, vis dar stinga išradingų, individualios choreografinės mąstysenos kūrėjų.
Išsprendęs, pramušęs ledą, „rasdavai sidabrą“ – veiksmo, mažiausio sukrutėjimo žemėje prasmę. Dabar neberandi, nes tuščiai užsižaidžiama, nes sklando privačios devinto laipsnio asociacijos.
„Trys milijonai debilų ir pasiutėlių“, – taip kulminuoja Roberto prakalba salėje susirinkusiems žiūrovams. Griaudėja ovacijos. Atpažinimo džiaugsmas? Bet ką vis dėlto atpažįsta žiūrovas?
Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta.
Tekste taip ir nesusitinkantys politiniai avantiūristai Borisas ir Dmitrijus yra tarsi vienas kito atspindžiai. Spektaklyje ši tema visiškai nėra išplėtota ir, spėju, kad būtent dėl to Borisas Godunovas atrodo tarsi… joks.
Ne taip dažnai teatrai nudžiugina mažuosius žiūrovus naujais muzikiniais spektakliais, o lietuvių kūrėjų darbų pasitaiko dar rečiau.
Buvo juokinga, kai šešiolikos per LRT žiūrėdavau „Pagauk kampą“. Buvo. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi juoktis iš teatrinių žaidimų, kuriuose tiesiog manipuliuojama kontrastais, dinamika, bet ne turiniu.
Koprodukcija papildyta lietuviškais akcentais: išnyra Baltijos kelio, Vilniaus Katedros aikštės vaizdai, Lietuvos vėliavos. Sakytum, menininkai atidavė duoklę Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui.
