Buvo juokinga, kai šešiolikos per LRT žiūrėdavau „Pagauk kampą". Dar juokingiau buvo tuos porą kartų, kai patekau į laidos filmavimus. Kartą aktoriai taip visus įlinksmino, kad vienas iš operatorių, palikęs kamerą, iš juoko raitėsi ant grindų.
Bet visa tai buvo, ir buvo juokinga, prieš pradedant nuolat lankytis teatre, skaityti ir rašyti. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi juoktis iš teatrinių žaidimų, kuriuose tiesiog manipuliuojama kontrastais, dinamika, bet ne turiniu. Tačiau taip yra ne visiems. Šią mintį patvirtina tai, kad po improvizacijų laidos „Pagauk kampą„ gyvavimo pabaigos praėjus ne vieneriems metams susikūrė ir yra populiarus improvizacijų teatras „Kitas kampas“ (beje, šie reiškiniai siejami ne tik pavadinimo: juos jungia ir Andrius Žebrauskas).
„Kitas kampas„ rengia improvizacijų spektaklius, kai kurie filmuoti tų spektaklių fragmentai atsiduria viename populiariausių informacinių portalų, keliauja gastrolių po Lietuvą ir užsienį. Bet to šiam teatrui nepakako. Buvo nuspręsta, kad reikia pamėginti sukurti ne improvizacijų spektaklį, o improvizuotą spektaklį. Tad gegužę buvo galima apsilankyti spektaklyje „Durys“, kurį anonsavo tik aktorių sąrašas, kompozitorius ir tai, kad visa kita yra nežinoma ir bus kuriama ten ir tada, kada kažkur žiūrėsime spektaklį. Tiesa, mačiusiems bent keletą improvizacijų turėjo būti aišku ir tai, kad veiksmas vyks beveik tuščioje scenoje (čia bus tik kėdės ir aktoriai), kad reikės minimaliai dalyvauti siūlant temas, personažus ar ką nors panašaus, ir kad aktoriai bet kokia kaina stengsis žiūrovus prajuokinti.
Atpasakoti tai, ką aktoriai suimprovizavo gegužės 16 dieną, neatrodo vertinga: improvizuotoji dalis kiekvieną kartą rodant „Duris" keisis ir bus daugiau ar mažiau sėkminga. Daug įdomiau atrodo papasakoti, kaip improvizacija veikia, kaip spektaklis sukonstruotas ir kuri jo dalis iš tikrųjų yra improvizuota.
„Durys" prasideda apšilimu. Ne aktorių, o žiūrovų. Pagal Kirilo Glušajevo nurodymus žiūrovai gali pajudėti, paliesti vieni kitus, pasijuokti iš savęs ir šalia sėdinčiųjų. Atsipalaidavusiems, taigi pasiruošusiems juokinimui žiūrovams pristatomi ir visi kiti aktoriai bei pateikiamos improvizuoto spektaklio veikimo taisyklės, nes čia, kaip ir bet kuriame kitame žaidime, jos taip pat būtinos.
Šiame spektaklyje žaidžiama taip: aktoriai paeiliui čia pat kuria ir pasakoja siužetus, pagal žiūrovų pasiūlytas temas ir žanrus, o žiūrovai, išgirdę visus siūlymus, renkasi vieną, kurį aktoriai pavers spektakliu. Pasirinkę žiūrovai gali ramiai įsitaisyti savo vietose ir žiūrėti, kaip Mantas Vaitiekūnas, Audrius Bružas, Martynas Nedzinskas, Aistė Lasytė ir Kirilas Glušajevas pristatys pasiūlytus veikėjus, kurs aplinkybes ir išvystys siužetą.
Viskas atrodo paprasta. Tik leiskis juokinamas ir nesikabinėk prie smulkmenų: juk tai gyva improvizacija, kur ne viskas privalo pavykti. Tačiau taip jau nutiko, kad ne visiems buvo juokinga. O kai nesijuoki, gali pradėti galvoti, apie tai, ką matai, ir padaryti išvadą, kad improvizacijos ir teatro matai nedaug.
Nors daug kalbėta apie tai, kad bus rodomas, improvizuojamas spektaklis, vis dėlto jau net pasiūlymų stadijoje nuo teatro atitolta, kai vedėjo pareigas atliekantis Glušajevas ėmė pasakinėti žiūrovams galimus žanrų variantus. Vesternas, mokslinė fantastika, muilo opera ir pan. - tai, kas pirmiausia taikytina kinui, televizijai, bet ne teatrui. Išsirinkus vieną iš siužetų (gegužės 16 d. žiūrovus labiausiai sudomino Vaitiekūno vesternas „Silkė") ir toliau labiau pasikliaujama kinu nei teatru. Vaidinimas įrėminamas Glušajevo pasakojimu, ką matome, ką fiksuoja kamera, bet ne kas yra scenoje. Taip, žinoma, lengviau: juk žiūrovams paprasčiau atsiduoti vaizduotei galvojant apie dinamišką kino kadrą, kameros judėjimą, o ne apie statišką teatro sceną. Kinas turi ir kitą privalumą: gali greitai keisti veiksmo vietas. To šioje improvizacijoje gali prireikti dažnai, tad, žinoma, geriau nudavinėti, kad žiūrime filmą ir keičiantis veiksmo vietai mintyse tiesiog perkeisti aplinką, nei turėti omenyje lėtai besikeičiančią arba stabilią teatro scenografiją.
Tačiau žaidimas kinu neatrodo toks keistas, kaip gana aiškūs iš anksto paruošti rėmai, kurie improvizacijai paliko mažai vietos. Savaime suprantama, kad norint vieną siužetą vaidinti pusvalandį ar ilgiau, reikia iš anksto susitarti pagrindinius dalykus. Tačiau „Duryse" dėl siužeto susitariama prieš improvizuojant, kai kurie dalykai taip pat yra iš anksto sutarti (pavyzdžiui, kad aktoriai pristatys savo veikėjus monologais, kad veikėjai nusakys tarpusavio santykius vidiniais monologais, o ir apskritai monologo bus daug), tad netikėtumų galimybė gerokai sumažėja. Iš tiesų atrodo, kad netikėtumai čia galimi tik aktoriams nesusikalbėjus ar pasiūlius netikėtą veikėjų santykį.
Taip scenoje suaugusiems žmonėms žaidžiant teatrą, įgarsintą Dimitrijaus Golovanovo leidžiamos ir grojamos muzikos, žiūrovams tenka sėdėti savo vietose ir pamiršti tai, ką vakaro pradžioje sakė Glušajevas: mes dabar nebe svarbiausi veikėjai. Svarbiausia, kad mes juoktumėmės, nes dalyvauti spektaklyje kitaip neteks. Tik baigus siužetą galėsime ploti atsistoję.
O prieš plodami dar galime pagalvoti, kaip keista buvo tai, kad vienintelė spektaklyje vaidinanti moteris vienintelė ir nesiūlė siužeto, ir apskritai neatrodė itin svarbi: daugumą variantų ji rinkosi ne pati, o tuo metu kartu improvizuojantys kolegos. Nejaugi ir moteris čia tik dėl kvapo?
