Bernard’as Marie Koltèsas veikėjus užrakino dramaturginiame narve, o Adomas Juška, narpliodamas nelengvai perprantamą tekstą, izoliuojančios aplinkos vaizdinį perteikė scenoje.
„Avinų“ žiūrovai, tikiuosi, išsinešė priminimą, kad neprivalome eiti pramintais takais, gerti iš kažkieno jau pritryptų balučių: galime rinktis ir avinėliu nevirsti.
Spektaklyje „Dviejų Korėjų susijungimas“ juokas kyla savyje atpažįstant įvairių apie santykius ir meilę pasisakančių balsų – nuo naivaus, idealistinio, banalaus iki racionalaus ir ciniško – aidą.
Žodžiai Vilmos Pitrinaitės spektakliuose – kaip žvėrys – slenka iš burnų ir ieško vieni kitų, tapdami dar vienu būdu judėti – judinant liežuvius, balso stygas, varinėjant plaučiuose orą.
Paulius Tamolė kviečia žiūrovus susidomėti istorija ir suteikia tam visą kolekciją pretekstų: efektingų, sukrečiančių, juokingų, liūdnų scenų, įtraukiančių, charizmatiškų ar šiurpinančių personažų.
Spektaklio kūrėjai nemeluoja. Nors scenoje kalba nepaprastai šviesiai, jie neneigia nei skausmingų patirčių, nei gyvenimo realybės. Publika regi ne tiek aukų tragediją, kiek stiprių žmonių gebėjimą išlikti.
Sartriško pragaro tapatinimas su kalėjimu tikslus: jei pragaras – tai kiti, vadinasi, jį išgyvename atsidūrę greta žmonių, kurių negalime pakęsti, ir neturime galimybės jų palikti.
Spektaklio komanda sukūrė skirtingas jusles dirginantį scenos kūrinį, kuriame judesys, spalvos, šviesos ir muzika perteikia nuosekliai išplėtotą, ryškų pasaulį, aprėpiantį vakar ir šiandien.
Susikoncentruodama į asmeninę patirtį, Grėtė Šmitaitė subtiliai, daugiasluoksniai, nors, atrodytų, ir taip paprastai nupasakoja tautos ir šeimos namų atminties istoriją.