Šiemet Naujajame Baltijos šokyje savo darbą „Įskilimai“ pristačiusi Grėtė Šmitaitė spalio 8 d. sugrįžo į „Menų spaustuvę“. Šį kartą ji atliko du savo kūrinius. Po pavasarį šokio žiūrovams jau matyto „Įskilimo“ buvo galima išvysti „Laukymės“ premjerą. Stebint pasirodymus psichikos sveikatos menų festivalyje „Ryšiai“, be noro giliau pažinti šią jauną kūrėją, buvo labai malonu matyti visiškai kitokią publiką ir suprasti, kaip svarbios socialinės temos ir šokio menas persipina žiūrovo pasaulyje, leisdami vienas kitam atsiverti.
Kalbant paprasčiau, visuomet tikiu, kad šokio, fizinio teatro formos mums leidžia scenos meną pajusti universaliai. Kūno kalba, gebanti būti čia pat abstrakti ir ypatingai konkreti, skaitoma nepaisant kalbos barjerų. Net jei šiandien šokio spektakliuose kartais galima rasti žymiai daugiau teksto, šokėjo žodžiai ateina iš jo kūno, įsižemina, dažniau tampa apčiuopiama būtinybe nei perdėtai sureikšminama poezija. Tokiu būdu šis scenos menas per juslines mūsų pajautas geba tikslingai komunikuoti, paliesdamas ir subtilias bei jautrias psichologinės sveikatos kaip emocinės būsenos temas.
Trumpesniuose nei pusvalandžio Šmitaitės darbuose taip pat dominuoja kalba. „Įskilimuose“ Grėtė kalbasi su mirusiu seneliu, bandydama apčiuopti meilės suvokimą ir jos reprezentavimą. Čia fizinis skirtumas atsiranda tarp tvirtos pozos sėdint už stalo ir kilnojant skaidrius tosto stikliukus bei unikalaus judesio pagal visiems atpažįstamus meilės hitus. Būtent kūrėjos šokis yra jos savastis, jos meilės išraiška, pasiklydusi ir nerandanti atitikmens nei senelio, nei ją supančiame šiuolaikiniame pasaulyje. Reikia pastebėti, kad Šmitaitės kūriniams labai tinka mažesnės pasirodymų erdvės, kaip tą vakarą užimta Kišeninė salė. Dalis žavesio čia kuriasi ne iš tolimesnės pozicijos stebint atlikėją, bet iš arti jaučiant jos įtraukų, tačiau ir sunkiai apibūdinamą bekompromisinį judesio materialumą.
Įdomu, kad būtent antrajame darbe „Laukymė“ (ne)tyčia atrandama ta savita išraiška, meilė ir identitetas, taip ieškotas „Įskilimuose“. Spektaklis, prasidedantis monologu Vakarų Europai, kurį dažnas mūsų paskutiniuosius du metus bandome išsakyti, o gal kartais ir išsakome. „Kaip galėčiau drįsti galvoti, kad jūs nesuprasite?“, - beveik tobula klausimo formuluotė. Joje telpa mums bandytas įdiegti susismulkinimas prieš „didžiąsias“ Vakarų valstybes, noras būti išgirstam, o kartais ir ironija, bandant blaiviai žvelgti į situaciją.
Iš tiesų - kaip galėtume mes drįsti sakyti žmonėms, nuspręsti už juos, jog jie niekada nesupras mūsų patirčių, skausmo, keliaujančio iš kartos į kartą. Kaip mes galime drįsti teigti, jog jie negali įsiklausyti ir būti empatiškais? Išskyrus tą faktą, kad, na, atrodo, jog jie iš tiesų vis dar nesuprato. Taip, ne visi, bet šiandien daugelis labai stipriai žinome tą bejėgystės jausmą, šaukiant pasauliui apie Ukrainos skausmo validumą. Dažnai neriame į beviltiškumo gylį, tačiau vis susiimame, nes kad ir koks artimas bei atpažįstamas šis skausmas, dabar - ne metas būti jo auka. Dabar metas būti jo gyva atmintimi.
Būtent per atmintį Grėtė pasirenka savitą ir paveikų kelią, šokiu nukeliaudama į savo šeimos žemes. Akivaizdžiai skirtas užsienio auditorijai, spektaklis „Laukymė“ iš galva į sieną besidaužančio monologo virsta jautriu pasakojimu apie penkis skirtingus apsilankymus laukymėje, kažkada buvusioje namais. Kiekvienam, patyrusiam Sovietų sąjungos režimo traumą, senelio istorija labai atpažįstama: buvo žemė ir namai, tada atėjo rusai, viską atėmė ir ištrėmė. Nors šiandien žemė vėl priklauso šeimai, fiziškai ji tuščia, čia niekas negyvena, bet nereiškia, jog joje niekas neauga.
Susikoncentruodama į asmeninę patirtį, Šmitaitė subtiliai, daugiasluoksniai, nors, atrodytų ir taip paprastai nupasakoja tautos ir šeimos namų atminties istoriją. Prisimindama apsilankymus, Grėtė atkartoja vaikiškus, paaugliškus, bręstančius ir ieškančius, - savo augančius judesius gimtojoje žemėje. Gražu stebėti ir perkelti juos į „Įskilimų“ choreografiją, galvojant apie tai, kaip mus formuoja šalies kraštovaizdžio patyrimas. Kaip vaikiškas šokinėjimas šaltoje upėje ir bandymas sūpynėse pasiekti dangų vėliau tampa meilės kalbos dalimi. Supranti, jog dalis jos ieškojimų ir bandymų atrasti savo išraišką ar susitapatinti su aplinka, kyla iš tos tuštumos, iš atimtos istorijos dalies, kurioje negalėjo įvykti tiesioginė tąsa tarp skirtingų kartų gyvenimų. Ir tai nėra „populiarūs“ kartų skirtumai - tai mūsų kolektyvinė trauma.
Nei piktai, nei įžeidžiančiai, bet nesu iš tų, kurie tiki meilės jėga. Tačiau Grėtės pasirinkimu meile bandyti pasiekti tuos, kurie dar gali jausti empatiją, patikiu. Svarbu, jog tai netampa manipuliacija. Kūrėja pasakoja apie save ir senelį bei tuščiais laukais tapusius namus, pasitikėdama publika. Ji tiki atpažįstamumu ir žmogaus jausmų universalumu. Iš to gimsta pagarba ir lygiavertis emocijų dialogas. Tuo tarpu mums, žinantiems, kad skirtingose šalyse turime per kartas besitęsiančios traumos atmintį nešančius kūrėjus, atgimsta viltis būti išgirstiems.
