Gastrolės - teatro kūrėjų gyvenimo dalis. Važiuojama į svarbų tarptautinį festivalį, kasmet lankomą vietinį ar pasirodyti mažame miestelyje, kuriame nebūtinai yra profesionali scena ir scenos įranga. Skirtingos ne tik gastrolių kryptys, bet ir tikslai: vienos skirtos tarptautiniam dėmesiui ir šlovei pelnyti, kitos - darbui su vietine bendruomene, investuojant į jos ir savo šalies ateitį. Pastarosios rūšies gastrolėse teko sudalyvauti ir man: Justo Tertelio režisuotą spektaklį „Avinai“ išsiruošiau stebėti ne sau įprastoje teatrinėje aplinkoje Vilniuje, o gastrolėse Saločių miestelyje.
Saločius pasirinkau atsitiktinai: taip sutapo, kad spektaklio rodymo data ten man buvo patogiausia. Miestelis nuo Vilniaus toli, tad, regis, visai neverta važiuoti maždaug 200 kilometrų, kad pamatyčiau Justo Tertelio ir Raimondo Klezio darbą: juk tikrai rasčiau progų „Avinus“ pasižiūrėti kelionėje užtrukdama pusvalandį, ne beveik tris valandas. Bet pamatyti spektaklį Vilniuje ne tas pats, kas pamatyti jį dar niekad nelankytame miestelyje. Keičiasi ne tik salių dydžiai ir techninės galimybės, bet ir žiūrovai, jų lūkesčiai spektakliams ir gyvenimui. Keičiasi spektaklius rodančiųjų, gastroles organizuojančiųjų ir gastroliuojančius teatrus priimančiųjų tikslai. O bent trumpam palikus saugų savo aplinkos ir įpročių burbulą, keičiasi ir mano pačios matymo horizontas bei perspektyva.
Saločiuose man atsivėrė gražaus ir tylaus, kultūrine prasme ganėtinai aktyvaus, bet tarsi žiemos miegui susiruošusio miestelio perspektyva. Per keletą čia praleistų valandų Pasvalio kultūros centro Saločių skyriaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė Ingrida Užubalė aprodė Mūšos į dvi dalis padalintą miestelį, papasakojo apie didžiausią metų šventę, kurios metu organizuojama regata, primenanti laikus, kai dar nebuvo upės krantus jungiančio, 1929 m. pastatyto tilto mediniais šaligatviais; pristatė čia dirbančius kūrėjus, keistuolius ir nepakankamą miestelio gyventojų įsitraukimą į kultūrinę veiklą. Regis, būtent nuogąstavimas, kad vietiniai į kultūrines veiklas įsitraukia nepakankamai, ir sudarė įspūdį, kad mažuose miesteliuose - bent jau kultūrine prasme - einama žiemos miego.
Kultūros darbuotojų noras pasiekti visus yra suprantamas, tačiau pasiklausinėjus kiek vis dėlto vietinių gyventojų aktyviai dalyvauja renginiuose ir kitoje kultūrinėje veikloje, į kultūrinę veiklą įsitraukiančių gyventojų procentas Saločiuose pasirodė esąs nemažas. Tiesiog vietinių yra vos 600, tad kokius kultūrinius renginius bepasiūlysi, jais besidominčiųjų vargu ar kada susidarys minios. Panašiai, mano galva, reikia galvoti ir apie Saločiuose parodyto „No shoes“ teatro spektaklio publikos kiekį: tai, kad šį vyresnių klasių moksleiviams skirtą darbą žiūrėjo maždaug 20 žiūrovų yra labai gerai. Spektaklis skirtas vyresniems nei 14 metų žmonėms, o Saločių Antano Poškaus pagrindinėje mokykloje tokių yra apie trisdešimt. Be to, turint omenyje, kad „Avinai“ rodyti dieną, kai visi kiti potencialūs žiūrovai dirba, toks auditorijos kiekis tikrai džiuginantis.
Be to, negausi publika atveria galimybę kurti atvirą ir jautrų santykį su žiūrovais. „Avinų“ dramaturgas ir aktorius R. Klezys tą puikiai moka ir daro su įvairiausio dydžio auditorijomis. Tačiau stebėti spektaklį tokioje mažoje grupėje, kur kiekvienas žiūrovas gali gauti daug individualaus dėmesio - privilegija. Ypač kai po atviro aktoriaus pasakojimo spektaklyje žiūrovai kviečiami pokalbiui su R. Kleziu, gali klausti, išsisakyti bet kuria rūpima tema ir būti išgirsti žmogaus, nepriklausančio jų bendruomenei, tad galinčio pasiūlyti naują perspektyvą.
Paauglių įtraukimas, o ir apskritai paauglių kaip tikslinės auditorijos pasirinkimas, yra viena iš dviejų didžiausių spektaklio „Avinai“ stiprybių. Kurti šiai auditorijai nelengva, nes ji ir pati yra sudėtinga: nei suaugę, nei vaikai, visi skirtinguose raidos etapuose, visi su skirtingais interesais ir išgyvenimais, skirtingais santykiais su savimi ir savo aplinka. Jau per dideli vaikų teatro spalvoms ir linksmybėms, bet dar per jauni estetiniams eksperimentams ir daugumai filosofinių, egzistencinių bei santykių dramų. Tad R. Klezio ir J. Tertelio pasirinkimas kalbėti apie augimą, suaugimą ir kintančią tapatybę bei savivoką itin tinkamas jauniems, prie panašių temų jau prisilietusiems arba neišvengiamai prisiliesiantiems žiūrovams.
Teatro, aktualiai kalbančio su paaugliais, aktualumą pabrėžia tai, kad galvodama apie Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus sukurtus tokius spektaklius galiu išskirti tik vieną sėkmingą bandymą: choreografės Airidos Gudaitės, režisieriaus Jono Tertelio ir didelės jaunų šokėjų komandos spektaklį „Savoj krūvoj“, kuriame kalbama apie jaunų, suaugančių žmonių savo vietos pasaulyje paieškas. Tačiau „Savoj krūvoj“ - didesnis, daugiau techninių galimybių reikalaujantis spektaklis, tad darbo dienos vidury vargu ar galėtų atsirasti mažame Lietuvos miestelyje. O R. Klezys su spektaklio vizualiaisiais sprendimais pasirūpinusiu ir jį rodyti padedančiu Ramūnu Nėniumi „Avinus“ gali susikrauti į didesnio automobilio bagažinę ir antradienio rytą atvykti į Saločius. Ir atvykęs suvaidinti savo paties parašytą pjesę apie save, santykį su savo bendravardžiu tėvu ir suaugimą.
Spektaklis „Avinai“ išraiškingas ne vizualiai: jame naudojami tik ekranas ir vaizdo įrašus bei nuotraukas rodantis projektorius, kamuoliai, iš kamuolio pasiūta kepurė bei telefonas (scenografė ir kostiumų dailininkė Indrė Pačėsaitė). Daiktų salėje tik tiek ir tokių, kad pasakoti istoriją ir kurti aktoriaus ryšį su žiūrovais būtų paprasčiau. Svarbiausią vaidmenį iš jų atlieka tinklinio kamuoliai. Prisidengus žaidimu kamuoliu galima megzti ryšį su žiūrovais spektakliui dar neprasidėjus ir palaikyti kontaktą jam vykstant, įtraukiant į savo vaikystės žaidimų demonstravimą pasyviai žiūrinčius paauglius paversti spektaklio dalimi, davus piešti ant kamuolio jautriu ir pastangų nereikalaujančiu būdu susikurti scenos partnerę, atliekančią R. Klezio paaugusios dukters vaidmenį. Kamuolys - tiksliau, iš jo pasiūta kepurė - transformuoja spektaklio pasakotoją iš pasakų ir stebuklų pasaulyje augusio berniuko į avinuką: užsidėjęs močiutės siūtą kepurę, tarsi paragavęs vandens iš avino paliktos pėdos, spektaklio pasakotojas ima mosikuoti kamuolių pilnu maišu itin arti žiūrovų, pykti ant pasaulio bei gyvenimo neteisybės.
O pasaulis ir gyvenimas tikrai neteisingi autobiografiniais motyvais paremtos R. Klezio pjesės veikėjui. Mažame miestelyje augantis vaikas gana anksti patiria, ką reiškia būti paliktam ir vienišam, koks tėvų skausmas ir nusivylimas gali būti skausmingas vaikams ir ką reiškią užaugti turint vardą žmogaus, kuris išsiskyręs su mama dingsta dviem dešimtmečiams. Tad palikto, vienišo, nusivylusio avinuko siautėjimas su kamuoliais spektakliui įsibėgėjus atrodo visiškai logiškas. Tačiau spektaklio kūrėjai maloniai nustebina: tuo pasakojimas nesibaigia. Ir tai, kuo jis baigiasi yra antroji iš dviejų didžiausių „Avinų“ stiprybių.
Pasakiškų motyvų ir paaugliško protesto kupiną spektaklį pabaigia susitaikymas ir atleidimas. Susitaikymas su savimi, suaugimas, atsakomybės prisiėmimas ir apsisprendimas kurti ryšį su keistu būdu, netikėtai gyvenime vėl atsiradusiu tėvu. R. Klezys baigdamas spektaklį pasakoja apie pasirinkimą suprasti ir atjausti savo tėvą. Toks pasirinkimas leidžia scenoje avinėliu jau beveik virtusiam berniukui atvirsti į žmogų ir pasiūlyti rinktis žmogiškumo kelią jauniesiems spektaklio žiūrovams. Be to, atskleidžia R. Klezio - dramaturgo - transformacijas: ankstesnėje, taip pat autobiografiniais motyvais paremtoje pjesėje „Dulkėti veidrodžiai“ pasakojimą konstravęs iš daugiau ar mažiau susijusių fragmentų, besiblaškęs tarp daugiau ir mažiau svarbių pasakojimo temų bei rinkęsis kaltinimo, ne supratimo, kelią, „Avinuose“ jis koncentruojasi į temą beveik nesiblaškydamas ir sukuria pozityvų, įtikinamą žmogaus suaugimo pasakojimą.
Toks pasakojimas atveria erdvę galvoti apie gyvenimą ne tik kaip tai, kas mums nutinka, bet ir tai, kame mes patys aktyviai dalyvaujame. O prie mokyklos baigimo artėjantiems paaugliams tai svarbu. Kaip svarbu yra ir tai, kad mažame miestelyje be tėvo užaugęs R. Klezys, dabar aktorius, dramaturgas ir pats tėvas, tampa pavyzdžiu, kaip vieta, šeima ar kilmė už mus nesprendžia. Įtaką, žinoma, daro, bet ir mes patys nesame bejėgiai aplinkybių vergai. Todėl po spektaklio kalbantis su žiūrovais užduotas, regis, paprastas klausimas „Ką veiksit baigę mokyklą?“ nuskamba ne tik kaip mandagus pasidomėjimas, bet ir paskatinimas.
Vis dėlto, spektaklio metu kelis kartus sudvejojau, ar tikrai visi režisūriniai, dramaturginiai ir aktoriniai sprendimai padaryti geriausi, kokie galėtų būti: spektaklis nėra blogas, bet jame norėtųsi daugiau originalių sprendimų, eksperimento akimirkų. Tačiau jų norėtųsi man, o svarbiausi spektaklio žiūrovai įsitraukė, dalyvavo, atjautė, išgyveno ir nė kiek nesijaudino dėl vizualinės monotonijos ar pasakojimui visai nebūtinų dalyvavimo scenų. Kur kas svarbiau nei būti nustebintiems estetinių eksperimentų jiems buvo išgirsti, kad suaugimas nėra lengvas. Juo labiau, kad daugumai paauglių bet koks teatras, skirtas ne vaikams, yra naujas.
Apsilankymą ir spektaklio žiūrėjimą Saločiuose apibendrinčiau kaip apsikeitimą naujomis perspektyvomis. Aš pamačiau kitokią Lietuvos teatro kasdienybės pusę, kitokią savo šalies kasdienybės pusę, naują spektaklių kūrimo ir rodymo prasmę. O „Avinų“ žiūrovai, tikiuosi, išsinešė įkvėpimą ir paskatinimą būti atviri gyvenimui ir žmonėms. Bei priminimą, kad neprivalome eiti pramintais takais, gerti iš kažkieno jau pritryptų balučių: galime rinktis ir avinėliu nevirsti.
-----
Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektą „Teatras keliauja pas vaikus“ bei publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba.
Redakcijos pastaba: kalba netaisyta
