Pasirinkdamas sau aktualius kūrinius, Warlikowskis juos ne tiesiog perkelia į sceną, kalbėdamas apie „amžinąsias vertybes“, o labai taikliai juos perkuria taip, jog mes matome save ne perkeltine, bet tiesiogine ir itin kūniška šio žodžio prasme.
Tai amžinai besilinksminantis miestas, kuriame iš tiesų niekam nėra linksma, ir kuriame tai, kas privaloma rodyti, sukausto mirtinais gniaužtais, neleidžia nei būti, nei suprasti, kas iš tiesų esi ir ko trokšti.
Toks ganėtinai paprastas žaidimas pasirodė besąs tikrai aukšto lygio kūrinys. Na, bent jau atlikimo ir įgyvendinimo prasme. Tačiau ar jo idėjos pasiekė žiūrovus ir kiek niuansuotai jas pavyko perteikti, abejonių kilo.
Imigrantas – taip apibrėžiama tavo anatomija, biografija, psichologija, sociologija ir priežastis, dėl kurios gatvėje turi jausti lėtinę baimę, kurstomą fašistiškai nusiteikusių organizacijų.
Garsus dramaturgas Haroldas Pinteris ne viename interviu pripažino savo nuolatinį siekį – „svarbu, kad žiūrovas teatre nesijaustų patogiai“. To nuo jaunystės siekė ir Jurašas.
Politinę tikrovę čia reprezentuoja pabėgėlių tema, o mitinis matmuo reiškiasi kuriant tautinę-religinę tapatybę ir moters įvaizdį, palankų feministinėms interpretacijoms.
Ar Zanussis kažkuo panašus į savo paties sukurtą „Puikybės“ herojų profesorių Adamą? O gal labiau į šį vaidmenį sukūrusį aktorių Vidą Petkevičių? Režisierius prasitarė sutikęs kurti spektaklį Panevėžyje, nes žinojęs, kad Lietuvoje yra TOKS aktorius.
Tiesą sakant, šis sliūkinimas, stoviniavimas, laukimas ir yra didžioji dalis spektaklio efekto. Nes, galiausiai, nori nenori, išsenki. Esi čia kaip turguj ar mugėje, kur vis bandai pro kaimyno petį įžvelgti ką nors ant prekystalio, o įžvelgęs, įvertinęs bei nutaręs nepirkti iriesi toliau.
Tikėjimas prasme ir savo kuriamu menu. Tikėjimas, kad kuriant įtampą galima geriausiai paveikti žiūrovą. Tikėjimas, kad garsiai, nors ir pavėluotai apie skaudulius rėkiantis menas gali daryti poveikį visuomenei.
