Pjesės „Lost, lost, lost“ autorė Joanna Bednarczyk, naudodamasi Jono Meko dienoraščiais „Žmogus be vietos“, savo tekstą rašė per nesibaigiančius pokalbius ir interviu, o režisierius Michalas Borczuchas sudėliojo tas kalbas į nesibaigiančią virtinę dialogų ir monologų. Aktoriai vaidina iškiliausias pasaulio asmenybes (Yoko Ono, Johną Lennoną, Susan Sontag, Vytautą Landsbergį), o žiūrovui tris valandas tenka laukti taip ir neprasidėjusio vyksmo. Įspūdis panašus į nuostabią LRT laidą „Žiemojimas su opera“: klausaisi meno tyrinėtojų ir lauki, lauki... Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Lost lost lost“ irgi atrodo, kad štai tuoj tuoj jie baigs kalbėti, o jau tada... Deja, tas tada sušmėžuoja tik porą sykių: kai orkestras atlieka kūrinį, kurio muzika tik nujaučiama, ir kai per pertrauką J. Lennonas kankina gitarą, stengdamasis išgauti dar negirdėtą garsą. Tiesa, fojė, ant sienų, rodomi J. Meko filmai. Taigi įdomiausi dalykai vyksta tikrojo veiksmo paribiuose.
Toks buvo mano pirmasis įspūdis. Paprastai spektaklį žiūriu neskaičiusi jokių interviu ir nesusidariusi išankstinių nuostatų. Gerą savaitę nešiojuosi matytus vaizdus, pati sau juos vienaip ar kitaip interpretuoju, gliaudau, narplioju vieną ar kitą epizodą. Šiame spektaklyje, turiu pripažinti, puikiai atkurtos visos J. Meko žaidimų aikštelės. Nieko scenai netrūksta: nei meniškos netvarkos, nei postapokaliptinės statybvietės kvapo, ji net vibruoja nuo įtampos ir noro sprogti, gal todėl ir tampa pagrindiniu veikėju - įtikinamu ir mobiliu. O tokios pasaulio garsenybės kaip S. Sontag (ačiū autoriams, priminusiems mums su Lietuva ir Lenkija susijusią garsią rašytoją ir filosofę, aršią kovotoją už visas žmogaus laisves, teigusią, kad baltųjų kultūra pasauliui tokia pat pražūtinga kaip vėžys), J. Lennonas, V. Landsbergis primena mokyklinio spektaklio repeticiją.
Ėmusi skaityti pagiriamuosius žodžius drąsiam, savita menine išraiška pasižyminčiam režisieriui M. Borczuckui, kuris atsakymų į jam iškilusius klausimus ieško kartu su aktoriais tiesiog žiūrovų akivaizdoje, pagalvojau, kad jo bandymas atkurti prarastą vaizdų pasaulį žodžių tėkme yra įdomus. Tačiau natūraliau būtų tai daryti kompaktiškesnėje erdvėje su minimaliu žiūrovų skaičiumi. Tiesiog ne ta erdvė eksperimentams. Aktorių surinkta visa plejada ir vaidina jie ne po vieną personažą, akcentuodami savąjį matymo kampą ar tiesiog momentinį atradimą. Mekai du: Jonas Baranauskas ir Darius Meškauskas. Pirmasis laisvesnis, impulsyvesnis, labiau atliepiantis Jono jaunystės laikus, kai visur plaikstėsi žmogaus asmeninės laisvės vėliavos tarsi palaidi hipių plaukai. Antrasis personažą traktuoja santūriai, skausmingai, bet ir su bravūra, aplombu.
Be abejo, šis spektaklis - įvykis Klaipėdos dramos teatre, nors kartais susidaro įspūdis, kad scenoje susirinko balerinos, kurios sėdėdamos demonstruoja puantus ir vis kalba, kokios neribotos yra judesio galimybės.
-----
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė - poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis.
