Žmogus be vietos scenoje

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė 2023-01-30 literaturairmenas.lt, 2023-01-26
Scena iš spektaklio „Lost lost lost“, režisierius Michalas Borczuchas (Klaipėdos dramos teatras, 2022). Domo Rimeikos nuotrauka
Scena iš spektaklio „Lost lost lost“, režisierius Michalas Borczuchas (Klaipėdos dramos teatras, 2022). Domo Rimeikos nuotrauka

aA

Pjesės „Lost, lost, lost“ autorė Joanna Bednarczyk, naudodamasi Jono Meko dienoraščiais „Žmogus be vietos“, savo tekstą rašė per nesibaigiančius pokalbius ir interviu, o režisierius Michalas Borczuchas sudėliojo tas kalbas į nesibaigiančią virtinę dialogų ir monologų. Aktoriai vaidina iškiliausias pasaulio asmenybes (Yoko Ono, Johną Lennoną, Susan Sontag, Vytautą Landsbergį), o žiūrovui tris valandas tenka laukti taip ir neprasidėjusio vyksmo. Įspūdis panašus į nuostabią LRT laidą „Žiemojimas su opera“: klausaisi meno tyrinėtojų ir lauki, lauki... Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Lost lost lost“ irgi atrodo, kad štai tuoj tuoj jie baigs kalbėti, o jau tada... Deja, tas tada sušmėžuoja tik porą sykių: kai orkestras atlieka kūrinį, kurio muzika tik nujaučiama, ir kai per pertrauką J. Lennonas kankina gitarą, stengdamasis išgauti dar negirdėtą garsą. Tiesa, fojė, ant sienų, rodomi J. Meko filmai. Taigi įdomiausi dalykai vyksta tikrojo veiksmo paribiuose.

Toks buvo mano pirmasis įspūdis. Paprastai spektaklį žiūriu neskaičiusi jokių interviu ir nesusidariusi išankstinių nuostatų. Gerą savaitę nešiojuosi matytus vaizdus, pati sau juos vienaip ar kitaip interpretuoju, gliaudau, narplioju vieną ar kitą epizodą. Šiame spektaklyje, turiu pripažinti, puikiai atkurtos visos J. Meko žaidimų aikštelės. Nieko scenai netrūksta: nei meniškos netvarkos, nei postapokaliptinės statybvietės kvapo, ji net vibruoja nuo įtampos ir noro sprogti, gal todėl ir tampa pagrindiniu veikėju - įtikinamu ir mobiliu. O tokios pasaulio garsenybės kaip S. Sontag (ačiū autoriams, priminusiems mums su Lietuva ir Lenkija susijusią garsią rašytoją ir filosofę, aršią kovotoją už visas žmogaus laisves, teigusią, kad baltųjų kultūra pasauliui tokia pat pražūtinga kaip vėžys), J. Lennonas, V. Landsbergis primena mokyklinio spektaklio repeticiją.

Ėmusi skaityti pagiriamuosius žodžius drąsiam, savita menine išraiška pasižyminčiam režisieriui M. Borczuckui, kuris atsakymų į jam iškilusius klausimus ieško kartu su aktoriais tiesiog žiūrovų akivaizdoje, pagalvojau, kad jo bandymas atkurti prarastą vaizdų pasaulį žodžių tėkme yra įdomus. Tačiau natūraliau būtų tai daryti kompaktiškesnėje erdvėje su minimaliu žiūrovų skaičiumi. Tiesiog ne ta erdvė eksperimentams. Aktorių surinkta visa plejada ir vaidina jie ne po vieną personažą, akcentuodami savąjį matymo kampą ar tiesiog momentinį atradimą. Mekai du: Jonas Baranauskas ir Darius Meškauskas. Pirmasis laisvesnis, impulsyvesnis, labiau atliepiantis Jono jaunystės laikus, kai visur plaikstėsi žmogaus asmeninės laisvės vėliavos tarsi palaidi hipių plaukai. Antrasis personažą traktuoja santūriai, skausmingai, bet ir su bravūra, aplombu.

Be abejo, šis spektaklis - įvykis Klaipėdos dramos teatre, nors kartais susidaro įspūdis, kad scenoje susirinko balerinos, kurios sėdėdamos demonstruoja puantus ir vis kalba, kokios neribotos yra judesio galimybės.

-----
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė - poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis.

literaturairmenas.lt

recenzijos
  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.