Visad sunku eiti žiūrėti spektaklio, mačius jo eskizą. Jei eskizas geras (o juo labiau - išties pagavus ir įsimintinas), galutinis spektaklio variantas grasina būti nuėjęs per toli tobulumo ir pabaigtumo link. Ne per seniausiai taip nutiko su Antano Obcarsko „Boksu“ - trenerių aprangą pakeitė net iki šlepečių derantys à la treninginiai kostiumai, o projekcijas, eskize atspindėjusias fanatišką, kone religinį norą būti kovotoju, nurungė egzotiški vaizdai iš „dvasinių“ kelionių po Meksiką bei užkulisiniai vyksmai dailiame, toli gražu ne bokso salei giminingame persirengimo kambaryje. Atrodė, lyg eskize matyta gyva, išgyvenimų ir aistrų persmelkta bokso salė su kova gyvenančiais boksininkais į sceną persikėlė kaip stilizuota reprodukcija, nepaprastai estetiška, tačiau kartu nebekelianti jokių emocijų, apie žmogiškus dalykus kalbanti iš juos efektyviai nukenksminančios estetiškumo ir tobulumo distancijos.
Oskaro Koršunovo teatre rodomas Nauberto Jasinsko „Pelikanas“ nagrinėja šeimos mechanizmą, skatina pasvarstyti, ar šeimos sąvoka nėra jau gerokai pasenusi. Ši Augusto Strindbergo pjesė, kaip ir dauguma kitų jo kūrinių, yra puikus pagrindas išjudinti, perklausti nusistovėjusias sąvokas - rašytojas už viską labiau savo kūryboje mėgo galios žaidimus, disfunkcines šeimas bei sąjungas, kurių kaltininkė, priešingai nusistovėjusiai tų laikų tradicijai, yra dominuojanti, tironiška moteris. Įdomu, kad Jasinskas „Pelikano“ tironės našlės Elisės (Aurelijus Pocius), o kartu ir namų auklės Margos (Kipras Mašidlauskas) vaidmenims pasirenka vyrus, lyg išplėsdamas galimų tokio modelio šeimoje veikiančių dėmenų pasirinkimą: aktorių kalboje girdimi moteriški įvardžiai ir švelnios manieros nedera prie vyro kūno. Tai kuria tapatybių žaidimą, o kartu lyg ir leidžia žiūrovui (ne)pasirinkti, kuria prizme kliautis identifikuojant veikėją. Tad šeimos modelis šiame spektaklyje universalus, lyg ir savaime atsakantis į klausimą (ar bent jau žaismingai jį pašiepiantis) apie pasenusią šeimos sąvoką.
Tačiau apie eskizo ir spektaklio ryšį kalbėta ne veltui - pirminis šio spektaklio variantas parodytas dar 2020 m. rugpjūtį per Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) režisierių magistrantų baigiamųjų darbų savaitę. Sunku (o gal ir nebūtina) nevertinti dabartinio spektaklio lyginant su pirminiu jo variantu. Tuo labiau kad stebint dabartinį „Pelikaną“ matyto eskizo priešistorė dar stipriau išryškino tai, kas nunyko per dvejų metų kūrybinį procesą, ir neatrodo, jog tai būtų subjektyvios, simpatijas keliančios detalės. Matyti šiek tiek pasislinkęs požiūrio taškas, atsisakyta „viską paaiškinsiančio“ laiško motyvo, taip apvalant veiksmą nuo intriguojančių siužeto posūkių ir susitelkiant į veikėjų tarpusavio jausmų ir santykių mechanizmą. Kaip ir „Boksas“, „Pelikanas“ po eskizo tapo gerokai estetiškesnis, vizualiai malonus. Atsirado išmoningesnių apšvietimo sprendimų, kuriančių savitą dramaturgiją, - į žiūrovus stipriau ar silpniau šviečiant už aktorių sumontuotiems prožektoriams (šviesų dailininkas Dainius Urbonis), veikėjai prisidengia savo pačių šešėliais, tampa nebe taip aiškiai įžiūrimais siluetais, dauguma veiksmo vyksta dar labiau pjesės kameriškumą sustiprinančioje prietemoje. Tokie pat estetiški filmavimo kamera išdidinti ir po erdvę judančiame ekrane sklendžiantys nespalvoti veikėjų veidai, išsakantys slapčiausias mintis bei privačius monologus.
Vis dėlto pats spektaklio audinys pasidaro lygutėlis. Nors įgauna ištobulintą estetišką pavidalą, nebeturi gyvo dinamiško veiksmo, nebelieka akcentų, artikuliuotų, aiškių svarbos taškų, viskas susivienodina ir praeina nereikalaujant iš žiūrovo emocinio įsitraukimo. Gan kuklų juoką sukelia komedinės Elisės ir jos žento Akselio (Saulius Ambrozaitis) žaidimo vaidmenimis scenos (rodant eskizą jos buvo ypač gyvos ir sąmojingos) - Pinokio ir kabelių techniko laužyta anglų kalba inscenizuoti išdykavimai dabar verčia nusijuokti nebent logiškai, nes juk tai turėtų būti išties juokinga. Nepaklojus stipraus, komedinio, juoku nuginkluojančio šių scenų pagrindo neatsiskleidžia ir šių žaidimų tragizmas - staigus jų virtimas sadistišku Elisės bandymu priversti Akselį pasakyti, kad ją mylįs. Eskize santūriu ir retu, apskaičiuotai švelnesniu gestu kurta Pociaus Elisė dabartiniame „Pelikane“ jau atsiduria ties parodijos riba, šiuo atveju žiūrovui tikrai nepasimirš, kad aktorius atlieka ekscentriškos, akimis spiginančios moters vaidmenį. Galiausiai nepastebimai nuskamba ir finaliniai Elisės žodžiai, tragiškas savo prigimties ir jos nepakeičiamumo suvokiamas, - čia jie pasakomi paprastai, kasdieniškai ir nebūtų nuostabu, jei dauguma žiūrovų negalėtų įvardinti, ką Elisė pasakė prieš mirtį.
Spektaklyje „Pelikanas“ nuskamba viduramžiais išpopuliarėjęs pelikano mitas - legenda apie tai, jog paukštis, pristigęs maisto, snapu gali prasikirsti krūtinę ir krauju pamaitinti savo vaikus, kad šie nebadautų. Pelikanu save šventai įsivaizduoja ir rafinuota, tačiau visą gyvenimą vaikams maisto ir medienos krosniai šykštinti Elisė. Tam tikra prasme spektaklis panašus į šią iškreiptą Elisės pelikano versiją - estetiškas, dailus, tačiau paliekantis žiūrovą alkaną, besistengiantį prisitempti savo prasmių.
