Gyvenimas seniai provokavo vaikų teatrui tokį personažą, koks pasirodo animaciniame vaidinime „Tėčio pasaka". Tėtis su kompiuteriu, o vaikas dėl to - be tėčio. Ir seniai reikėjo taip pasakiškai nubausti ir pamokyti amžinai užimtą Tėtį: nori nenori jis atsiduria dukros sufantazuotoje šalyje ir turi veikti pagal tos šalies taisykles. Net diržu gauna nuo Baimės karaliaus, kuriuo gąsdindavo savo Urtę, raginusią su ja pažaisti.
Tėčio ir dukros nuotykius sugalvojo Menų spaustuvės rezidentai - kūrybinė studija „PetPunk" ir teatro laboratorija „Atviras ratas". Animatoriai ir aktoriai. Be režisieriaus ir dramaturgo. Bet su kompozitorium Vytautu Leistrumu, kostiumų dailininke Lina Pliuraite, daugybe vaizdo menininkų, lėlių ir dekoracijų meistrų.
Animatoriai Andrius Kirvela ir Gediminas Šiaulys kuria fantazijų šalį spalvingai ir sąmojingai. Filmuotos projekcijos ant baltų kilnojamų formų keičia scenos vaizdą lyg stebuklinga lazdele mostelėjus. Tėčio kambarys žybt ir virsta Prlm šalimi, į kurią paskui savo išsigalvotą žaidimų draugą iškeliavo Urtė. Ką tik scenoje ramiai gulėjusias baltas formas - stačiakampį ir pusrutulius - animuota projekcija paverčia Prlm-mobiliu, kurio ratai lyg žiedlapiais tapyti. Visa šalis linksmai skrieja, kai pasimetęs Tėtis (Justas Tertelis) pavežamas Urtės (Benita Vasauskaitė) link. Šitoje šalyje ir paukštis animacinis, o inkilas vaikšto ir gaudo paukštį. Čia laksto linksmos balzganos būtybės su bumbulais ant galvų ir prlm kalba lūpose. O kai būtybės su Tėčiu pajudės beveik amerikietiškų kalnelių keliu, atrodys, kad visa žiūrovų salė svaiginančiu greičiu lekia ir sukinėjasi kartu.
Šituo sumanymu - žmonės veikia fantazijos šalyje, aktoriai vaidina projekcijų apsupty, - animatoriai atvėrė kelią netikėčiausiems, t.y. žiauriai nerealiems vaizdams. Visa scena sumirga lyg stikliukai kaleidoskopo vamzdyje - ir nusistovi animacinė dekoracija konkrečiam epizodui. Tėtis gali ir sumažėti, patekęs į projekciją, arba jam po kojomis subyra jo vaizduotės skeveldros, iš kurių jis, išdrįsęs žaisti, bandė susikurti „transporto priemonę", ir tai buvo katapulta. Po to į sceną įžirglios nenusakomo keistumo padaras, sudarytas iš Tėčio katapultos detalių. Baimės karalius, čia pat vaikščiojęs ir mirkčiojęs spalvotomis lemputėmis, įšoks į ekraną ir taps milžinu transformeriu su baisiais fantazijos ginklais.
„Atviro rato" aktoriai, vaidinantys balzganąsias Prlm būtybes atrodo kaip organiški animacinio pasaulio gyventojai - grakštūs ir žaismingi pašaipūnai. Jie provokuoja Tėtį, padeda jam ir tyčia kliudo. Jie žaidžia!
Ir vis dėlto kažkas kliudo pačiam spektakliui. Girgžda jis, o ne skrieja, kaip animacinė Prlm mašina. Džiaugsmas dėl kvapą gniaužiančių vaizdų ir sąmojingų sprendimų tolydžio nuslopsta - iki kito pasigėrėjimo ir vėl iki kito nusivylimo. Per visą spektaklį nesiliauja inercijos, atgyvenos kova su naujove, su tuo, kas nepatirta.
Toji atgyvena „Tėčio pasakoje" yra žodis. Iš principo žodis scenoje juk nėra blogybė, tačiau vaizdingoje „Tėčio pasakoje" jis nebūtinas, nes nepamatuotas ir nepasvertas. Jis skamba šiaip sau. Skamba, nes įprasta sekti vaikams pasaką žodžiais. Nuo pat pradžių, vos aktoriams prasižiojus pasišnekėti, „išjunginėdavau" jų tariamas frazes, kadangi nieko naujo ar paradoksalaus prie vaizdo jos nepridėdavo. Tai ne dramaturgija. Tai, atleiskite, šiukšlės. Ir taip aišku, kad Tėtis užimtas, duktė prašo su ja pažaisti, o nesulaukus tėčio dėmesio, susifantazuoja žaidimų draugą Prlm (Giedrius Kiela), su kuriuo dingsta į tą jo šalį. Ir kol Tėtis nesusipras žaisti, tol pasaka nepajudės iš vietos.
Tai, kad „Tėčio pasaka" skirta vaikams, nieko nekeičia. Vaikai supranta net šiuolaikinį šokį, ir ne vien progresyvioje tuo klausimu Švedijoje, bet ir Lietuvoje. Vaikų vaizduotė galinga - argi ne apie tai spektaklis? Tas Justo Tertelio vaidinamas Tėtis, kuris šiaip ne taip prisiverčia atitrūkti nuo kompiuterio, išdrįsta fantazuoti ir žaisti, tebūnie kaip gyvas priekaištas „Tėčio pasakos" aktoriams (Terteliui visų pirma), linkusiems personažų vardu pasiplepėti scenoje, užuot pasitikėjus savo kūnų kalba, animatorių darbu ir žiūrovų fantazija.
Kritiko fantazija: Nekrošių „Tėčio pasakai"! Kad išbraukytų visus žodžius. Kad prašnekintų aktorių plastiką ir išgrynintų spektaklio judesius. Kad Tėtis reikštų savo norą apčiuopti nesuvokiamą Prlm pasaulį Dantės plaštakų nerimu, ne silpniau. Kad jis žygiuotų pažinimo link taip aklai ir ryžtingai, kaip Faustas, išiesęs priekin rankas. Kad vargšės Urtės pastangos prisikviesti Tėtį žaidimui būtų tolygios Dezdemonos nevilčiai, išreikštai šokiu tarp dviejų tolstančių kėdžių. Maždaug taip.
Šitoje recenzijoje jau per daug žodžių. Bet „Tėčio pasaka" juos ir įkvėpė.
Čia pravartu priminti visai neseniai „Menų faktūroje" paskelbtas dviejų teatro meistrų mintis apie tai, kad teatras geriau tegu nedaro išvadų už žiūrovus. Režisieriui Krystianui Lupai pakako (http://www.menufaktura.lt/?m=55337&s=65233#gsc.tab=0) dviejų „Išvarymo" veiksmų, jam finalas buvo Beno ir Vandalo improvizacijos apie Čingischaną ir Kristų. „Jei spektaklis čia būtų baigęsis, tiesą sakant, būčiau išėjęs labiau „apvaisintas". Aktorius Jeroenas Willemsas irgi buvo už galimybę (http://www.menufaktura.lt/?m=1052&s=65222#gsc.tab=0) žiūrovui susikurti savą istoriją: „Leiskite man pačiam pamąstyti, leiskite man pačiam aiškintis vaizdus taip, kaip aš noriu!"
