Zero Calories!

Silvija Čižaitė-Rudokienė 2018-05-27 dance.lt, 2018 05 24
Airida Gudaitė, Sigita Juraškaitė ir Greta Grinevičiūtė Agnietės Lisičkinaitės spektaklyje „Z+“. Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka
Airida Gudaitė, Sigita Juraškaitė ir Greta Grinevičiūtė Agnietės Lisičkinaitės spektaklyje „Z+“. Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka

aA

Mes daug kalbame apie kartas, mes daug kalbame apie laiką, mes daug žiūrime į kitus, mes daug demonstruojame savęs. Visur. Visada. Mes nesame patyrę aktoriai, tačiau pasiryžę pasiekti Olimpą, tapti žvaigždėmis pasidalinę savąją kavos puodelio nuotrauką, nusipaveikslavę su patikusia suknele ir aukštakulniais, mokėdami naudotis telefone įdiegtais nuotraukų filtrais, o gal net ir nuotraukų redagavimo programėlėmis.

Nulio karta skamba baisiai. Z karta - tai jau visai išmoningas koduotas pavadinimas. Nežinau nuo kada atsirado potraukis vienaip ar kitaip užvadinti kartas ir kalbėti apie jų skirstymus. Atsimenu, mano vaikystėje buvo kalbama apie Indigo vaikus. Kur šie dingo (o gal gi nedingo, tik užaugo ir tapo Indigo suaugusiais?), tiesą sakant nežinau. Visas šis kartų bumas, man asocijuojasi su, tarkim, astrologija ar būrimu taro kortomis. Paprastai tokį mąstymą pašiepi, tačiau horoskopus vis tiek pasiskaitai, o ir kortom gal išsiburtum, jei proga pasitaikytų. Nes mes visi ištroškę individualybės, tačiau labai norime save „pakišti“ po zodiako ženklo ar visuotinu kartos apibūdinimu. Zero calories, mielieji! Mes geriame koką kolą tikėdami, kad nepriaugsime svorio, mes tikime pusryčiais McDonald'se ir auginame savo namuose daržus, greta nesustojamai vartodami papildus, eidami į naktinius klubus ir t.t.. Tad įsivaizduokime paradoksą, kuriame dabar linksmai sau pasišvilpaudami gyvename - visi unikalūs, visi vienodi.

Z karta - tai toji karta, kuri, sakoma, pirmiau išmoksta naudotis kompiuteriu ir telefonu nei kalbėti. Tai drąsos, plastmasinės laimės ir aktorinių sugebėjimų kupina karta, tai ribų nepaisanti ir nuolat kartojanti, kad reikia išeiti iš savosios komforto zonos, karta. Tai karta, kurią mes vienu metu kritikuojame ir tuo pat metu (paslapčia) žavimės. Mes gyvename tarp jaunimo, kuris pasiryžęs viešinti ir kurti savąjį avatarą nuolatos, todėl kartais pasiklystantis arba dar pasiklysiantis susikurtuose vaidmenyse, bet jis visada patrauklus.

Tokios drąsos nepristigo „Z+“ šokio spektaklio kūrybiniai komandai (chor. Agnietė Lisičkinaitė). Atsisakius scenos, atsisakius atskirties tarp žiūrovų ir atlikėjų, šokant šalia, natūraliai kuriant sceneles, kuomet žiūrovai savo išgalėmis sukuria erdvę šokiui arba ją panaikina. Jau spektaklio pradžioje išgirstame, kad telefonų ne tik nereikia išsijungti, o filmuoti ir fotografuoti viso vyksmo metu griežtai privaloma. Pirmyn! Drauge su kūrybine komanda neriame į jaunosios kartos siautulį.

Dar vienas paradoksas - stebint šį spektaklį atmintyje iškilo 2014 m. tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu rodytas TranzLaboratorium kūrinys „Galimybės žiaurumas“. Kūrinys apeliuoja į Artaud žiaurumo teatrą degančio Maidano vaizdų fone... Kūrinys, kuris privertė pajausti žiaurumo galią savyje, galią valdyti kitą, galią su kitu žmogumi elgtis kaip daiktu. Galią tapti žiauriu.  „Z+“ atveju jokiais būdais nekalbama ir nerodoma žiaurumo forma per se. Čia nėra žiaurumo, Z kartos gyvenimas kupinas blizgesio, kičo, spindulių, netikrų nuotraukų ir žinoma šėlsmo. Pažadėtoji Z karta jei kada ir mirs, tai vakarėlyje su aukštakulniais ir šypsena raudonai spindinčiose lūpose. Žiaurumas čia yra kur kas baisesnis, leidžiantis užsiimti vienas kito valdymu ne tiesiogiai atskleidžiant, kokia yra žiaurumo galia, bet tiek drąsiai save afišuojant, kad kiekvienas gali pasityčioti iš tavosios sielos, bet tu turi lygiai tokią pačią teisę išjuokti kitus. Taip, tie laimingieji, kurie būdami vos keliolikos metų gali pakelti ranką prieš save, nes kokiame nors socialiniame tinkle iš jų žiauriai viešai tyčiojosi bendraamžiai...

Štai tokią galią mes galėjome pajusti šokio spektaklyje. Galią, kuomet priekyje einanti žavinga ir blizganti jaunoji karta leidžia būti visiškai greta ir verčia mus kartu įsitraukti. Ir mums tai patinka, mes mėgaujamės jų dėmesiu, galimybe būti šalia, trokštame šokti, būti kartu šitame nesibaigiančiame viešinimo rituale. Mes mėginame gyventi išsvajotą gyvenimą, nes kaip rašė Seneka, gerai gyventi gali kiekvienas, ilgai - niekas. Tad šėlstant šokio rituale jautei, kad gyventi ilgai nesinori, mes norime gyventi gerai, su šia karta, viską palikdami kompiuterio ekranuose, apsigobę blizgančiais švarkais, drąsiai nerdami į naujas pažintis, išbraukdami ribas tarp scenos ir gyvenimo. Ir tas apsvaigusias minutes būti su pažadėtąja karta buvo gera. Telaimina mus Dievas!

„mūsų muzika garsi,
o juokas netikras.

mums nėra ko prarasti,
nebent pačius save.

prisijunkit.
juk jau beveik visas pasaulis
toks, kaip mes.

telaimina mus
Dievas.“

Ch. Bukowskis[1]

[1] Charles Bukowskis eilėraščio „tai faktas“ ištrauka iš knygos „Pragaras skirtas vienišiams“. Kitos knygos, 2007.

dance.lt

recenzijos
  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį visiškai normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.

  • Paprasta recenzija

    Mildos Mičiulytės „Guliveris nori užaugti“ Vilniaus teatre „Lėlė“ – tai toks paprastumas, kuriuo gera mėgautis. Vientisas ir saugus paprastumas, kuriame gimsta pasitikėjimas meno kūriniu.

  • Tarsi būtume kartu mirę

    Visi „Requiem“ veikėjai pristatomi kaip nesąmoningo troškimo, verčiančio susilaukti vaikų, įkaitai, išpažįstantys visuotinai priimtiną tiesą, skelbiančią, kad vaikai yra nekvestionuojamas gėris.

  • Apie sąžinės kompromisus ieškant gero teatro

    Esu tikra, kad Krymovas stato spektaklius būtent apie Rusiją. Tiksliau, jis stato apie save, tad išvengti to, kame augai, brendai ir išgyvenai visus svarbius kūrybinius etapus, yra neįmanoma.

  • Degantis ir uždegantis teatru

    Skaitydamas Gyčio Padegimo mintis knygoje „Įtariamas Padegimas“ ne sykį pagalvoji, kad režisierius būtų puikus teatrinių portretų kūrėjas, nes labai taikliai charakterizuoja menininkus.