Režisieriaus Cezario Graužinio estetinės minties ir visuomeninės pozicijos paradoksai - jokia paslaptis bent kiek labiau teatru besidomintiems. Štai visai neseniai paklaustas apie šiandienę Lietuvių nacionalinės dramaturgijos būklę ir perspektyvas, kūrėjas tiesiai šviesiai, su tik jam pačiam būdingu aštrumu išrėžė, kad nacionalinė dramaturgija (jei mes ją tradiciškai suvokiame kaip rašomas, skaitomas ir, pasitaikius retai galimybei, spausdinamas, o dar retesnei - ir statomas pjeses) yra nereikalinga apskritai. Ją gali (ir turi) atstoti labai konkretus ir kryptingas darbas formuluojant ir plėtojant tam tikram laikui, situacijai, visuomenei ir jos nuotaikoms jautrią idėją. Nė nekalbant apie globalėjantį, todėl nuolat besitraukiantį probleminį lauką.
Pasižiūrėjus vasario 3-4 d. Menų spaustuvėje rodytą spektaklį „Pabaik kaip Beckhamas“ („End it like B*ck***“) su režisieriumi sunku bent iš dalies nesutikti. Spektaklyje, kurio tekstus lietuvių režisierius anglų kalba rašė švediškai kalbančiam ir vaidinančiam Helsinkio teatro „Viirus“ aktoriui Dickui Idmanui, nagrinėjama problematika pasirodė esanti gerokai skaidresnė, aktualesnė ir skaudesnė nei bet kuri per pastaruosius ketverius metus „Versmėje“ pristatyta lietuvių dramaturgų pjesė.
Dėl nesėkmingos operacijos karjerą baigusį ir jau pensijos sulaukusį sporto, mados ir gyvenimo būdo dievuką scenoje įkūnija jau po užpernykščių „Viirus“ teatro gastrolių (tuomet Suomijos švedai parodė du Graužinio režisuotus spektaklius - „No Return“ pagal Kafką ir Camus „Kaligulą“) lietuvių publikai pažįstamas aktorius Dickas Idmanas. Jo Beckhamas - laimingo ir pasakiškai sėkmingo žmogaus prototipas, savo pasisekimo paslaptis savotiškoje teatralizuotoje pokalbių laidoje pasiryžęs atskleisti ir visiems susirinkusiems salėje.
Graužinio sukurta populiariosios kultūros ikonos gyvenimo versija - švelniai tariant, perrašyta. Spektaklio autorių tikslas, panašu, ne tiek parodijuoti ir išjuokti Beckhamą ar kitus infantilumu atsiduodančius šių dienų dvasinius vedlius, kiek ieškoti jo šaknų, o galbūt aptikti ir to vaikiško naivumo pasekmes. Tam Graužinis, bent jau spektaklio pradžioje, renkasi varjetė formą su visais šiam žanrui privalomais „blizgučiais“. Idmano personažas šoks, dainuos, demonstruos kamuolio valdymo ir legendinę baudos smūgio techniką ir visa tai atliks taip nerangiai ir lyg nenoromis, tarsi iš tikrųjų būtų ne savo kailyje. Nors per visą spektaklį taip ir neišaiškėja, ar tas keistas seniokas - iš tikrųjų nusenusi žvaigždė, ar tiesiog koks kvaištelėjęs jos gerbėjas, bet tai nėra taip svarbu.
Nuolatinis Graužinio spektaklių užsienyje bendraautorius dailininkas Vytautas Narbutas sukūrė šiuolaikinę sterilią prabangą primenantį scenovaizdį: juodojoje Menų spaustuvės salėje iš trijų įvairiais atspalviais apšviečiamų širmų suformuota nedidelė vaidybos aikštelė, baltas šaldytuvas ir masyvi antikvarinė odinė sofa.
Septintuoju numeriu pažymėtais marškinėliais, juodu fraku, cilindru ir visų vaivorykštės spalvų sportiniais bateliais pasipuošęs Idmano Beckhamas visą savo gyvenimą papasakoja ant širmos viena po kitos projektuojamose nuotraukose. Tiesa, nuotraukos, anot jo, kiek išblukusios, o iš tiesų - visiškai tuščias baltas ekranas su neegzistuojančiu tėvu, seserimis, žmona, vaikais... Tokios pat apgaulingos, kaip ir scenoje stovintis šaldytuvas, prikimštas dietinio „Pepsi“, kuris nėmaž nenumalšina aktoriaus troškulio - veikiau priešingai. Arba futbolo kamuolys, kuriuo žongliruoti niekaip nepavyksta, arba publika, kuri Idmano personažui iš esmės reikalinga tik tam, kad jis galėtų dar bent valandėlę pašnekėti apie vienintelį svarbų dalyką pasaulyje - apie save. Dar yra sofa, kelianti prisiminimus vien apie tuos dalykus, kurių jis niekada nesuprato ir nenorėjo daryti (begalė fotosesijų ištrynus kūną kūdikių aliejumi, apatinius prikimšus kojinių ir galvojant apie tai, kas jį iš tiesų jaudina - apie Kalėdas). Jis niekada nenorėjo žaisti futbolo, veikiau jau norėjo paslėpti savo „vilį“ tarp šlaunų ir angelišku balsu dainuoti Marilyn Monroe dainas su visais tais poo-pidoo-pidoo. Jis norėjo tik būti matomas, mėgstamas ir apkalbamas. O galiausiai liko išblukusių prisiminimų, lyg realios ar įsivaizduotos praeities šmėklų, apsuptyje.
Šių, pačia savo esybe fiktyvių, objektų apsuptas senukas yra priverstas trauktis, o trauktis lyg ir nebėra kur. Lieka tik moralinė, intelektualinė bei, galiausiai, fizinė rezignacija, kuri ir scenografiniais sprendimais (šviesos užgęsta, širmos „nudažomos“ blankia melsva spalva), ir aktorinėmis priemonėmis (Idmano personažas įnirtingai iriasi, tarytum norėdamas kuo greičiau pabėgti, tarsi persikelti į kitą Acherono upės ar, anot sceninės Beckhamo versijos, bedugnės prarajos krantą) ir Martyno Bialobžeskio muzika, primenanti Amerikos čiabuvių apeiginių dainų harmonijas, implikuoja mirtį. Arba savotišką sugrįžimą į pirmapradę būseną, tiesiai į gimdą - šiuo atveju, semantinis krūvis atrodo lygiavertis.
Finalinėje spektaklio scenoje Idmano rankose atsiduria nedidukas medelis. Ir tai bene vienintelis tikras objektas Idmano Beckhamo gyvenime, nors aktoriaus kuriamo personažo ir vėl savaip lengvabūdiškai suvokiamas (sudalyvavęs miškų gelbėjimo akcijoje jis nusprendžia auginti, laistyti medelį ir mainais iš jo gauti gurkšnį oro). Režisierius Graužinis suteikia vilties, kad dar galima pabėgti nuo, anot autorių, „kapitalistinio aukuro“. Bet medelis juk auga vazonėlyje - vadinasi, lygiai toks pat netikras kaip nuotraukos, iš kurių po keliasdešimties metų beliko sniego baltumo skaidrės...
Akivaizdu, kad toli gražu ne pirmą spektaklį su Idmanu kuriantis Graužinis puikiai pažįsta aktoriaus galimybes. Jis - konkretus, pirmiausia spektaklyje nagrinėjama tema turi savo visuomeninę poziciją, visą pūdą šarmo, žavią anglų kalbos tartį (kažkam Idmano akcentas priminė vokišką anglų kalbos variantą, o man į galvą toptelėjo vengrų kilmės kino aktoriaus Béla Lugosio suvaidintas grafas Drakula) ir gausų sceninės raiškos priemonių arsenalą.
To, kiek informacijos vien savo fizika į sceną geba atsinešti šešiasdešimtmetis suomis, galėtų pavydėti daugelis. Idmano kūno plastikoje vienu metu dera ir sukaustytas, nejudrus, nerangus senukas, ir pačiam Beckhamui niekuo nenusileidžiantis Erotas, ir guvus, žaismingas vaikiškas naivumas. Plastinė raiška apskritai nėra stiprioji lietuvių teatrinės mokyklos pusė, o aktoriaus Idmano kūnas - dar ir „protingas“ kūnas, palaikantis ne tiek emocinį, kiek, visų pirma, intelektualinį santykį su transliuojamu tekstu ir spektakliui suteikiantis savito brechtiško prieskonio. O tai, išskyrus turbūt paties Graužinio ankstyvuosius spektaklius, apskritai beveik netirti Lietuvos teatro horizontai.
Gaila tik tiek, kad norint suskaičiuoti visus spektaklį žiūrėjusius teatro praktikus turbūt būtų pakakę ir abiejų rankų pirštų. Bet tai, panašu, jau yra taisyklė.
