„Zeitgeist” – laiko dvasios korifėjus. Marko Ravenhillo „Produktas” NDA ’06

Markas Ravenhillas - Režisierius, Vilma Raubaitė - Aktorė.

Markas Ravenhillas, lyg ir atsibodęs „personažas“, dar kartą atvykęs į Vilnių ne tik reabilitavo nuvalkiotą „naujosios dramos“ sąvoką, bet savo netikėtai gaiviu spektakliu atskyrė lokalaus teatro sampratą nuo bendrinio. Šis teatro žmogus, išgarsėjęs kaip naujosios dramos krikštatėvis, ne vien rašo pjeses: jis režisuoja ir netgi tapo aktoriumi. Kelias lyg ir atvirkštinis, tačiau įtaigus. Seniai neteko matyti tokio gero aktoriaus. Pasirodo, vaikystės svajonės nėra tokios nepasiekiamos. (Ypač kino režisieriai senatvėje daug kalba apie vaikystę.)

„Menų spaustuvės“ salė – pradėta ir vis dar statoma, restauruojama, šalta ir drėgna – atgrasi, bet per porą minučių tapo jaukesnė ir mielesnė nei kokia „iščiustinta“ operos salė. Į ją įžengė du aktoriai – Markas Ravenhillas ir Vilma Raubaitė. Botičeliško grožio mergina greitai „prasmego“ kėdėje, o kvadratinę šviesomis sukurtą erdvę užvaldė ne garsenybė (juk scenos erdvėje viskas visada prasideda nuo nulio), o, rodos, paprastas, kiek apkūnėjantis, kadaise lietuvius žavėjęs žmogus. Nuo čia ir prasidėjo teatras. Kai Giedrė Liugaitė prieš veiksmą palinkėjo gero spektaklio, atrodė, kad tai įžūlu, nes skaitymai ir dar mono… Bet šis „Produktas“ – talentingo teatro pavyzdys. Čia viskas apgalvota iki smulkmenų, paliekant gana daug properšų, kurias turi užpildyti netikėtumai, improvizacija, tam tikra grįžtamoji žiūrovų reakcija. Britiškas humoras šiame spektaklyje klestėjo nuo pačios pradžios, o jo subtilumą būtent ir įkūnijo pats Ravenhillas. Šis teatro fantomas valdo neįtikėtiną energiją. Jis tarsi meteoras – įlėkė, nušvito ir vėl dingo. Spektaklis lyg viena akimirka – gyvas, įtaigus, viliojantis. Kartais net atrodė, kad Ravenhillas valdo šamaniškas jėgas, bet tai tik akivaizdus profesijos išmanymas, kuris atėjo ne vien su gyvenimo patirtimi, bet su žiniomis, kad nuolatinis savęs tobulinimas gali duoti naują, pačiam sau dar nepažintą kokybę. Ravenhillui scenoje būti įdomu, jis keičia kūnus, pavidalus… Kelių metrų erdvėje aktorius suspėja pabūti viskuo, jo pasakojimas nė minutei nepabosta.

Kaip Ravenhillas sunaikina kankinantį monodramatizmą, kuris, atrodytų, neišvengiamas šiam „Produktui“? Jis pasisodina realią klausytoją – aktorę, jai pasakoja savo scenarijų, kurį ketina statyti. Klausytoja tampa subtilia jo partnere. Mes regime tylinčią Raubaitę ir suvokiame, kad jai tylėti yra gal net sunkiau, nei Ravenhillui aktyviai pasakoti. Tai taikliai įgyvendinama kalbant „per žiūrovą“. Aktorių žvilgsniai susitinka itin retai, nes pamažu realiuoju klausytoju ir partneriu tampa tikrieji žiūrovai. Pats Ravenhillas jokiu būdu nieko neperša, žiūrovams nei pataikauja, nei bando kažką įteigti. Tiesiog juos gerbia ir mėgina išpasakoti savo sumanymą. Aristokratiškas požiūris į klausytoją sukuria ne snobiškai patiklius tarpusavio santykius, bet poetinį lauką, kuriame ir įvyksta teatras.

„Produkto“ tekstas lyg ir niekuo nesiskiria nuo ankstesnių Ravenhillo pjesių. Tai tiesiog geras tekstas – socialinė drama, savo vidiniu turiniu labai artima egzistencializmui. Ravenhillas kol kas yra vienas stipriausių žmogaus sielos tyrinėtojų. Ir rašydamas, ir „vaidindamas“ jis paraleliai kuria kelis sluoksnius. Vartodamas gan buitinę, nors labai švarią, minkštą kalbą, spręsdamas globalizacijos problemas, jis pirmiausia kalba apie žmogų, apie dviejų žmonių santykius, jų suartėjimo, išsiskyrimo galimybes. Jam nusispjaut į globalizaciją, nes, vienaip ar kitaip, ji pernelyg arti mūsų. Ji mus formuoja, todėl belieka kovoti prieš jos absoliutų įsiurbimą.

Mes regime tylinčią Raubaitę ir suvokiame, kad jai tylėti yra gal net sunkiau, nei Ravenhillui aktyviai pasakoti. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Ravenhillo Režisierius-scenaristas sako: „Yra šimtai tūkstančių istorijų, ir visos jos guli ant mano stalo. Daugiausia tai yra… verkšlenimai. Niekas nesupranta esmės, tiesos, žaizdos.“ Pasakodamas vieną iš jų, jis naudoja gana konkrečią, lokalią istoriją ir gana minimalistinius simbolius – maldos kilimėlį ir peilį. Scenarijuje veikia Mahometas, Osama, džihadistai, mula… Nereikia daug galvoti, kad prisimintum Niujorko ar Londono įvykius ir tų įvykių „veikėjus“. Viskas labai arti. Autorius šias tragiškas aplinkybes prismaigsto tokių adatėlių, kad pagrindiniu dalyviu tampa mirtis. „Ir tu matai, kad aplinkui – vien, vien ekranai, šou ir simboliai, vaidyba, netikrumas, tuštuma.“ Scenarijus yra realus. Pasakodamas bet kurią istoriją, žmogus tampa tikru jos dalyviu. Ravenhillas tą puikiai pademonstruoja: jis ne tik keičia savo balsą ar puikiausiai sudainuoja gan sudėtingas melodijas, jis tarytum sušoka savo partiją. Kartais atrodė, kad apskritai būtų galima atsisakyti teksto – užtektų šio žmogaus kūno, ir galėtum per jį suvokti mintis. Akustiniai ir plastiniai segmentai sukūrė monodramos polifoniją. Kamerinė erdvė erdvėje tapo pilna savasties ir gyvybės. Kurdamas tam tikras teatrines sąlygas, Ravenhillas panaikino bet kokį sąlygiškumą. Be jokio moralizavimo leido pasirinkti maldos kilimėlį arba peilį...

Iš pažiūros nepretenzingas tekstas virto teatriniu produktu. Ravenhillas sako, kad bet koks labiau vykęs reiškinys tuoj pat tampa perkamu produktu. Ir pats autorius niekada su šiuo produktu niekur nevažiuotų, kad neprieštarautų savo nuostatoms, tačiau jo gyvenimas teatro pasaulyje suformavo misionierišką santykį su savo laiko dvasia. Niekas niekada nepagaus už uodegos to, ką gali išgyventi ir patirti pats. Subjektyviausios pastabos tampa objektyvių tyrimų rezultatu. Autorius dalijasi, nes teatras moka nelikti skolingas. Žiūrovas, netgi regėdamas kai kuriuos klouniškus Ravenhillo „miksus“ (ypač finale), jo egzistavimą suvokia naujai. Kol kas Lietuvoje panašių reiškinių neturėjome. Ankstesnėse pjesėse – „Shopping and Fucking“, „Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų“ – žiūrovus galėjo šokiruoti desperatiški personažai, apsėsti įkyrių manijų, o „Produkte“ mūsų jau niekas nestebina.

Į tą dieną vykusį susitikimą su žiūrovais, nors ir gerokai pavėlavęs, autorius atėjo pasiruošęs. Jis tvirtai išsakė savo rašytojišką poziciją perskaitydamas rimtą paskaitą. Naudojosi kompiuteriu, pirmiausia atidavęs neabejotiną pagarbą išradimui, kuris leidžia ne tik naujai generuoti mintis (atsidarančios ikonos tarytum mąsto už jį patį). Daug keisčiausių ir subtiliausių atradimų papasakojo tarsi liūdesy ir mirties vienatvėje gyvenantis Ravenhillas...