Vytauto Kernagio sugrįžimas prie gitaros ir poezijos

Karolina Remeikaitė 2015-10-20 lrytas.lt, 2015 10 20

aA

Susitikti dar kartelį. Jei ne iš tikrųjų, tai bent jau mintimis. „Baltasis sodininkas“ - tai naujas Vytauto V.Landsbergio spektaklis apie kitokį Vytautą Kernagį. O labiausiai - apie jo kūrybą. Šešėlinę, melancholišką, asmenišką. 

Tai ne televizijos ekranų Vytautas ir ne „Kabareto tarp girnų“ koncertas, kuriame pavyks uždainuoti kartu. Režisierius tam pamėtėjo ir ironijos. Norinčių linguoti ir dainuoti buvo, bet tekstus tildė jų nemokėjimas. Spektaklio repertuarą sudarė dainos, dažniau, matyt, skambėjusios užkulisiuose, grandioziniams koncertams pasibaigus.

„Jeigu grįšiu, tai be jokių kabaretų ar televizijų - grįšiu su gitara ir poezija“, - sakė V.Kernagis. Tam jis visada laukė geresnio laiko. Dabar šiuos žodžius scenoje taria kolega aktorius Vidas Petkevičius, spektaklyje įkūnijęs maestro. V.V.Landsbergis mėgina padaryti taip, kaip ir norėta: gitara, Vytautas ir poezija. Paskutinė valia - apie tikrąją prigimtį, kviečiant klausytis, o ne traukti kartu. 

Prigesintoje lempų šviesoje gyvenimo atributais apstatyta scena - baras, kėdės, vinilai, krėslas, veidrodis, lempa, radijas ir, žinoma, gitara - pagrindinis gyvenimo ginklas. Žiūrovai į susitikimą pakviečiami Vytauto aplinkoje. Epizodais papasakota užkulisinė gyvenimo istorija atskleidė sunkiai pritampančią asmenybės pusę.

Priebėga nuo svetimo pasaulio tapdavo muzika. O tiksliau - poezija. Jos skaitymas dainuojant, muzikalus išgyvenimas atverdavo naujus prasmių kontekstus. Simboliški vaizdiniai, siužetai iš pasakų ar kasdienybės pajuoka vaduodavo vidinį pasaulį nuo realybės, kurią vertino kandokai. 

Spektaklyje Vytautą regime praktiškai vieną, tik aktorių Indrės Mickevičiūtės ir Roko Petrausko duetas padeda kurti skirtingas aplinkybes, šešėlių teatru papildo dainų tekstus. Iš esmės tai gan filosofiškas ir lėtas pabuvimas su žmogumi, stebint vis didėjantį jo užsisklendimą savyje, kurį palydi ir fizinis skausmas. Apie tokią būseną kalbėti sunku, turbūt kaip ir į tai žiūrėti, kai iš to nepadaroma herojinė drama. 

Ne tik teatrališką, atpažįstamą, bet ir kenčiantį V.Kernagį vaidinančiam V.Petkevičiui tai buvo nelengva užduotis - įkūnyti visų atsimenamą kolegą. Eilių išgyvenimas, jas suvokiant gitaros akordais - pagrindinis dalykas, kuris V.Kernagio kūrybą darė autorinę ir tikrą. Nuo to turėtų pradėti kiekvienas dainuojamosios poezijos festivalių dalyvis. Juk tuo ji išskirtinė. 

Kaip ir spektaklyje - svarbiausia buvo ne tai, kaip tiksliai pavyko atkartoti maestro asmenybę, jo muziką, o kokiu santykiu tai buvo palydėta. Dėl artimumo jis buvo jautrus ir atsargus, bet išgyventas.

recenzijos
  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. <...> Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.

  • Lengvai, bet ne prastai

    Aktorius Raimondas Klezys tikslingai kuria ryšį su publika ir sukelia jausmą, kad ši susidūrė su nuoširdžiu ir atviru teatru, kuriame nėra nei vadinamųjų ketvirtųjų sienų, nei deklaratyvių pareiškimų, nei perteklinės dramos.

  • Paskutinis liūdesys dar laukia

    Spektaklyje, rodos, liūdesio vengiama. <...> Nes kai tik atrodo, kad esame kviečiami su spektakliu ir jo veikėjais sustoti, kartu atsidusti, įvyksta kas nors komiško arba veiksmas nutraukiamas pertraukos.

  • Ištrūkti iš ten, kur svajonė įmanoma

    Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Lūšies valanda“ prasmės skirtos ne įžodinti, bet išjausti, kaip norma virsta žiaurumu, o už smurto slypi vaikiškai tyra kova dėl svajonės utopijos.

  • Virpėti. Iš malonumo

    Stipriausiai „tremolo“ veikia ne faktai ir surinkta medžiaga, bet patys kūnai. Kūrėjos, vis pildydamos kūniškumo kontekstą, pasiekia kulminaciją ir pastato priešais žiūrovus nuogą kūną, jį normalizuodamos.

  • Aktorystė kaip išsigelbėjimas

    Ar meno jėga stipresnė už psichoterapijos, žino tik pati aktorė. Tačiau akivaizdu, kad didelei daliai publikos „Šventoji“ gali tapti apvalančia, stiprybės ar paguodos suteikiančia patirtimi.

  • Dėmesingumo praktika ir permainingas ryšys

    „Vienudu“ – intymus, daugialypis dviejų vyrų ir jų kūnų susidūrimas aikštelėje. Sukauptais, sulėtintais judesiais jie kantriai dekonstruoja, atveria žingsnelių, šokio kompozicijų pirminį pradą.

  • Kai svarbiausia – teatras

    Ši knyga primena, kad dauguma mūsų, kaip ir Paulėkaitė, į teatrą atėjome iš meilės ir sudievinimo, siekdami, kad jis būtų „ne šiaip poilsio vieta, o tai, ko žmogui būtinai reikia, kad jisai išgyventų“.