Vytauto Kernagio sugrįžimas prie gitaros ir poezijos

Karolina Remeikaitė 2015-10-20 lrytas.lt, 2015 10 20

aA

Susitikti dar kartelį. Jei ne iš tikrųjų, tai bent jau mintimis. „Baltasis sodininkas“ - tai naujas Vytauto V.Landsbergio spektaklis apie kitokį Vytautą Kernagį. O labiausiai - apie jo kūrybą. Šešėlinę, melancholišką, asmenišką. 

Tai ne televizijos ekranų Vytautas ir ne „Kabareto tarp girnų“ koncertas, kuriame pavyks uždainuoti kartu. Režisierius tam pamėtėjo ir ironijos. Norinčių linguoti ir dainuoti buvo, bet tekstus tildė jų nemokėjimas. Spektaklio repertuarą sudarė dainos, dažniau, matyt, skambėjusios užkulisiuose, grandioziniams koncertams pasibaigus.

„Jeigu grįšiu, tai be jokių kabaretų ar televizijų - grįšiu su gitara ir poezija“, - sakė V.Kernagis. Tam jis visada laukė geresnio laiko. Dabar šiuos žodžius scenoje taria kolega aktorius Vidas Petkevičius, spektaklyje įkūnijęs maestro. V.V.Landsbergis mėgina padaryti taip, kaip ir norėta: gitara, Vytautas ir poezija. Paskutinė valia - apie tikrąją prigimtį, kviečiant klausytis, o ne traukti kartu. 

Prigesintoje lempų šviesoje gyvenimo atributais apstatyta scena - baras, kėdės, vinilai, krėslas, veidrodis, lempa, radijas ir, žinoma, gitara - pagrindinis gyvenimo ginklas. Žiūrovai į susitikimą pakviečiami Vytauto aplinkoje. Epizodais papasakota užkulisinė gyvenimo istorija atskleidė sunkiai pritampančią asmenybės pusę.

Priebėga nuo svetimo pasaulio tapdavo muzika. O tiksliau - poezija. Jos skaitymas dainuojant, muzikalus išgyvenimas atverdavo naujus prasmių kontekstus. Simboliški vaizdiniai, siužetai iš pasakų ar kasdienybės pajuoka vaduodavo vidinį pasaulį nuo realybės, kurią vertino kandokai. 

Spektaklyje Vytautą regime praktiškai vieną, tik aktorių Indrės Mickevičiūtės ir Roko Petrausko duetas padeda kurti skirtingas aplinkybes, šešėlių teatru papildo dainų tekstus. Iš esmės tai gan filosofiškas ir lėtas pabuvimas su žmogumi, stebint vis didėjantį jo užsisklendimą savyje, kurį palydi ir fizinis skausmas. Apie tokią būseną kalbėti sunku, turbūt kaip ir į tai žiūrėti, kai iš to nepadaroma herojinė drama. 

Ne tik teatrališką, atpažįstamą, bet ir kenčiantį V.Kernagį vaidinančiam V.Petkevičiui tai buvo nelengva užduotis - įkūnyti visų atsimenamą kolegą. Eilių išgyvenimas, jas suvokiant gitaros akordais - pagrindinis dalykas, kuris V.Kernagio kūrybą darė autorinę ir tikrą. Nuo to turėtų pradėti kiekvienas dainuojamosios poezijos festivalių dalyvis. Juk tuo ji išskirtinė. 

Kaip ir spektaklyje - svarbiausia buvo ne tai, kaip tiksliai pavyko atkartoti maestro asmenybę, jo muziką, o kokiu santykiu tai buvo palydėta. Dėl artimumo jis buvo jautrus ir atsargus, bet išgyventas.

recenzijos
  • Septynerius metus matuotis temperatūrą

    Būtent keistai bėgantis laikas ir sukuria pretekstą spektakliui pasinaudoti galimybe vos ne visą darbo dieną išlaikyti žiūrovą teatro kėdėje – kad šis galėtų visu kūnu pajusti sustojusį laiką.

  • Williamso negyvėliai VMT scenoje

    Christiano Weise’ės „Katę ant įkaitusio skardinio stogo“ galima laikyti vienos priemonės, vieno sprendimo spektakliu. <...> Režisierius pakvietė į „baisiai gražios šeimos siaubo kambarį“.

  • Vienintelis Salomėjos bučinys

    Nors tai buvo koncertinė „Salomėjos“ versija, Ibelhauptaitei minimaliomis priemonėmis pavyko sukurti pastatymo atmosferą. Režisūriniai akcentai subtiliai įveiksmino operą.

  • Kokakola vietoje viskio

    Galimybė žiūrovui pačiam susikurti pasakojimą – ko gero, patraukliausias „Café Existans“ bruožas. Forma ir atmosfera regisi svarbesnė už idėjų perteikimą, o kūniškas spektaklio patyrimas – už intelektualinę refleksiją.

  • Laiko dvasios beieškant

    Režisierius pasakojimą pavertė veiksmu, adresuotu tiesiai žiūrovui. <...> Pasitelkiant aktorių energetiką, pasakojama istorija, kuri yra ne apie snobiškus tarpusavio santykius, bet apie patį gyvenimą.

  • Apie norą bausti

    Lorenci „Svetimo“ interpretacijos akcentu tampa žmonėse tarpstantis troškimas apkaltinti, kaltąjį atskirti ir jį nubausti. Turbūt reikėtų suprasti, kad Merso gali būti bet kuris šiandienos žmogus.

  • Vladeko veidas ir laikai

    „Kartoteka“ pagaliau sukūrė progą aktoriui Dainiui Svobonui ne suvaidinti vaidmenį, bet tapti dilgsinčia scenos esybe. <...> Vladeko (Herojaus) vaidmuo – absoliučiai nenuspėjamas.

  • Tas pats – šauti ar ne

    Komisija su nusikaltimu elgiasi taip, kaip mūsų abiturientai su lietuvių literatūra egzamino metu. Nors gal labiau kaip mokytojai, kurie tiksliai viską žino ir iš anksto išmano, geba panaudoti klišes.