Metų pabaigoje du skirtingų lyčių ir tautybių choreografai Menų spaustuvėje pateikė savo požiūrį į moterį. Abu spektakliai - Jérôme'o Meyerio (Šveicarija/Olandija) „W(o)men" ir Airos Naginevičiūtės (Lietuva) „Chimeros karoliai" nėra premjeros tikrąja to žodžio prasme. 2012 m. Menų spaustuvės ir „Korzo" teatro (Haga, Nyderlandai) abipusių mainų projekto „NL/dance/LT" metu buvo parodytas „W(o)men" eskizas, o šių metų pavasarį vykusio festivalio „Shock Akademia" metu parodytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalaurančių spektaklis „Klajojančios upės" tapo „Chimeros karolių" užuomazga.
Moteris - tai kūnas be sielos
Labai skyrėsi ir abiejų šokio spektaklių stilistika bei pagrindinio objekto traktuotė. J.Meyerio kūrinys lyg ir pretendavo į komediją, tačiau pretenzijas pateisino tik vienas jo dalyvis - beje, visai ne moteris, o puikus šokėjas Mantas Stabačinskas, kurio originalios improvizacijos ir saviironija traukte traukė į nuobodulio pelkę grimztantį spektaklį.
Prabangiais apatiniais aprengtos trys šokėjos - Agnė Ramanauskaitė, Ieva Navickaitė ir Airida Gudaitė, regis, visai nesuprato, kokius personažus turėtų sukurti. Jos atrodė lyg ką tik nulipusios nuo apatinio trikotažo kolekcijos demonstravimo podiumo - stypčiojo, kraipėsi, griuvinėjo ant storu plunksnų sluoksniu padengtų grindų. Nepadėjo joms ir Ritos Mačiliūnaitės muzika, nes šokėjoms (ar choreografui?) labiau rūpėjo išreikšti save, nei įsiklausyti į garsus.
Atskiri kūrinio epizodai niekaip nenorėjo susijungti į vientisą šokio spektaklį. Jo pradžioje parodytas videofilmas apie repeticijas atrodė visiškas svetimkūnis. Lygiai taip pat pasakėlė apie trijų karalių valdomą laimingą šalį neįaugo į scenos vyksmą, skambėjo tarsi anekdotas. Merginų šokis labiau panėšėjo į išvargtas pabiras improvizacijas, tarp kurių buvo tik vienas stiprus ir įsimintinas I.Navickaitės ir M.Stabačinsko duetas, atmintyje atgaivinęs laikus, kai abu šokėjai dirbo „Auros" šokio teatre. Žiūrovai kiek pagyvėjo stebėdami plokštoko humoro kibirkštėlėmis sužiburiavusią sceną su „šokdinamu karalium" - vištos skerdenėle, tačiau šio epizodo pakartojimas jau buvo labiau panašus į spektaklio gelbėjimo ratą.
Tiesą sakant, susidariau įspūdį, kad choreografui labiausiai norėjosi parodyti gražiais apatiniais apsitempusias gražias moteris, nekvaršinant galvos, kas po tuo slypi, o kad eilinis žiūrovas neperprastų šios jo minties, į sceną buvo pakviestas dar ir vyras, kurio pagrindinė užduotis buvo... tiesiog būti.
Jau po kelių dienų „W(o)men" pėdsakų buvo daugiau ant baltais vištų pūkais aplipusio megztinio nei atmintyje.
Moteris - tai siela be kūno
A.Naginevičiūtė į moterį pažvelgė visiškai kitaip - išorėje pabrėždama tik tai, kas leidžia pažvelgti į moters vidų. „Chimeros karoliuose" choreografė atsisakė bet kokių „lengvumų". Jos moterys nesijuokia, jos neturi veidų, įpročių, norų, t.y. to, kas jas išskirtų kitų moterų minioje. Kaip ir ankstesniuose savo spektakliuose, A.Naginevičiūtė neria į pačią gilumą ir akcentuoja bendresnes savybes - dvasios stiprybę, savęs ieškojimą, amžiną nerimastį, viltį, brandą.
Moters-chimeros įvaizdį iš atskirų bruožų kuria penkios šokėjos: Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė, Sigita Juraškaitė, Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė. Kiekviena iš jų yra skirtinga, tačiau - vienio dalis. Choreografė kiekvienai šokėjai skiria užduotis, priverčia jas atsiverti ir iš tų atsivėrimų žiūrovams pateikia moteriškumų vėrinį.
Priklausomai nuo šokėjų asmenybių skiriasi ir spektaklio epizodai - juose daug individualumo, kurio A.Naginevičiūtė nepaleidžia savieigai, bet suvaldo, priversdama šokėjas pažvelgti į jų moteriškumą jos akimis. Vieni epizodai atrodo kiek ištęsti, juose dominuoja vizualumas, kai turi tiesiog stebėti lėtai judančią moterį ir atrasti tame judesio estetikos žavesį. O kiti yra gerokai prasmingesni ir dinamiškesni, kaip tas, kuriame G.Laurinavičiūtė originaliai kasdienius buitinius judesius įpina į šamanės burtų šokį.
Spektaklio detalės buvo apgalvotos, jos tapo jungiamąja atskirų epizodų dalimi. „Chimeros karoliai" veriami ne tik judesiais, bet ir garsais, kuriuos kuria ir kompozitorius Vladas Dieninis, ir griežtomis linijomis pasižymintys Arūno Adomaičio scenografijos objektai. Scenos apšvietimo dizaineris Andrius Matusevičius tuos objektus suminkština, paverčia šviesos spinduliais, kurie skamba nuo kiekvieno šokėjų prisilietimo. Muzikos instrumentais tampa ir patys šokėjų kūnai, muzikos garsais - jų kvėpavimas. Originalūs Lauros Darbutaitės kostiumai, pradžioje iškreipiantys kūnų formas, transformuojami keičia ir personažo esmę.
Tačiau nors „Chimeros karoliai" buvo gerokai sodresnis, gilesnis nei „W(o)men", abu spektaklius jungė vienas panašumas - jie prailgo. Kad taip gilesnės minties vienam, ir bent lašo saviironijos - kitam...
