Krymo krizės ir NATO karių dislokacijos Baltijos šalyse akivaizdoje Antono Čechovo kūryba įgauna naujų atspalvių.
Angliškai: „Enhanced Forward Presence“, lietuviškai: „priešakinės pajėgos“. Taip vadinasi naujieji NATO manevrai 2017 metų kovo mėnesį prasidėję trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Kalbant kariniais terminais - tai laikinos pajėgos. Ši formuluotė turi stiprų sprogstamą užtaisą. Su Rusija buvo susitarta, kad buvusių Varšuvos sutarties valstybių teritorijoje nebus nuolatos dislokuojamų karių. Taigi tūkstantis į Lietuvą atvykusių vokiečių kariškių gyvena mobiliose palapinėse ir kareivinėse. Nors toks būdas apeiti sutartį kelia šypseną, situacija visai nejuokinga. Kita vertus, per nustatytą trejų metų terminą Baltijos šalims, kurias tiesiogiai palietė Krymo aneksija ir karas Donbase, turi būti suteikta psichologiškai veiksminga pagalba.
Toks yra šio spektaklio kontekstas ir jo tiesioginis dialogas su realybe.
Šį mėnesį Bundesveras į Lietuvą atsiuntė per 420 karininkų ir tiek pat kareivių. Jie dislokuoti Rukloje, 80 kilometrų į šiaurės vakarus nuo sostinės Vilniaus. Palyginus su misija Afganistane, tai beveik kaip atostogos - lietuviai, atrodo, yra malonūs šeimininkai, o vokiečių misiją pristatė pats Vokietijos užsienio reikalų ministras Zigmaras Gabrielis (Sigmar Gabriel). Kol kas visai neaišku, kas laukia tų „laikinų pajėgų“. Tik aišku, kad kol kas šios misijos kariams tiesioginės grėsmės nėra.
Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, praėjusį savaitgalį įvyko spektaklio „Trys seserys“, pastatyto pagal to paties pavadinimo Antono Čechovo pjesę, premjera. Jis šią pjesę rašė pačioje XX amžiaus pradžioje, daugiausia Kryme. Pagrindinės pjesės herojės - priverstinėje tremtyje atsidūrusios rusų armijos generolo dukterys Olga, Maša ir Irina - praranda laiką, tapatybę ir tikslus. Viskas, ko jos trokšta - grįžti atgal į Maskvą. Tačiau ar seserys pajėgios pakeisti savo gyvenimą?
Kol kariai bus perdislokuoti į Lenkiją, kurios rytinė dalis (taip pat ir Lietuva) okupuota carinės imperijos ir yra beveik nuolatinių neramumų kolonijinis forpostas.
Šį sprogstamąjį mišinį, kurį pats Čechovas buvo giliai paslėpęs, iki šiol retai pastebėdavo „Trijų seserų“ spektaklių režisieriai. Vokietijoje yra buvę keli kartai. Tačiau būtent jis yra režisierės Yanos Ross ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus atspirties taškas perkeliant šį kūrinį į pačią betarpiškiausią dabartį, patį nepastoviausią istorinį kraštovaizdį. Todėl žiūrint jų sukurtą spektaklį, per kūną eina šiurpuliai.
Čia seseris aplanko NATO pajėgų kariai. Baronas Tuzenbachas - Bundesvero atsiųstas vokietis, baterijos vadas Veršininas tapo lenku Wierszynskiu. Šalia dviejų lietuvių kariškių scenoje taip pat pasirodo jaunas ir triukšmingas amerikietis, leitenantas Jamesas Rode'as. Visi jie dėvi atitinkamas nacionalines spalvas ir NATO ženkliukus. Spektaklio aplinka irgi daugiakalbė.
Vokietis Tuzenbachas, kad padarytų įspūdį Irinai, mokosi lietuvių kalbos naudodamas specialią mobiliąją programėlę; Rode'as, kaip ir galima būtų tikėtis, tarp kramtomojo tabako kramtymo ir spjaudymo gausiai vartoja garsųjį amerikietišką žodį iš „f“ raidės.
Tačiau kaip trys rusės seserys atsidūrė Baltijos šalyse? Šioje versijoje jų tėvas, rusų kariškis, 1984 m. atvyko į sovietinę Lietuvą kartu su Sovietų Armija, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nusprendė čia pasilikti. Praėjus daugiau nei dvidešimt penkeriems metams po imperijos žlugimo, Maša, Irina ir Olga išgyvena tapatybės krizę. Maskvos ilgesys beveik visiškai pradingęs - šioje kūrinio adaptacijoje jis neturėtų jokios prasmės. Moterys žino, kad sovietinė Maskva nebeegzistuoja, todėl beprasmiška bandyti atgaivinti senovinį mitą. Ore tvyro paslėptas pavojus, nes NATO misija nėra sukonkretinta. Pabaigoje visi kariniai daliniai irgi mobilizuojami.
Veiksmas koncentruojasi milžiniško lėktuvų angaro poilsio zonoje. Scenografė Simona Biekšaitė sukūrė visiškai nuasmenintą, ultra funkcinę erdvę, kurioje net tradicinis samovaras atrodo netikėtai. Ross konsultavosi su tikrais sausumos pajėgų kariais iš Lietuvos Respublikos Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono. Premjeros vakarą buvę tarp žiūrovų, jie suteikė autentiškumo atmosferai.
Tai, kad kūrinio perkėlimas į šių dienų Lietuvą yra toks sėkmingas, yra susiję su Čechovo pjesės emociniu turiniu - Lietuvoje, šalyje, neturinčioje jokių iliuzijų dėl sovietų okupacijos, praeities ilgesys neįmanomas. Praeities nostalgijos čia nėra - nebent asmeninių vaikystės mitų ilgesio.
Lietuva - tai šalis be nostalgijos, šalis, ištrynusi sovietmečio propagandos simbolius. Tai maža vieniša šalis dideliame pasaulyje - būtent šią prarają ir išryškina finalinis spektaklio monologas. Andrejaus Prozorovo monologas pasakomas naujo, išgalvoto personažo Agnieszkos Wierszynskos lūpomis.
Galime apsisaugoti nuo tiesioginio pavojaus, bet nuo egzistencinės savinaikos agonijos, deja, ne.
