Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) repertuare taip ilgai laukto režisieriaus Roberto Wilsono spektaklio „Dorianas“ premjerą lydėjo gausūs aplodismentai, įspūdžiai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Prieš tai vykusioje spaudos konferencijoje teatro bendruomenė turėjo galimybę susitikti su Wilsonu, iš jo pasakojimų ir atsakymų pajusti patirtį, žinojimą, užtikrintumą ir teatrališką energiją. Konferencijos dalyviai buvo pakviesti į spektaklio repeticiją, kurioje norėjosi stebėti ne tik veiksmą scenoje, bet ir tai, kas vyksta aplink: kokia gausi komanda dirba prie kiekvienos mizanscenos įgyvendinimo, kaip visas detales fiksuoja režisierius, kaip reaguoja aktoriai. Wilsono kuriamas teatras - tai didžiulis mechanizmas, sustyguotas preciziško kūrėjo idėjomis ir tiksliomis pastabomis.
Spalio 2-ąją, antrą premjeros dieną, žiūrėtas „Dorianas“ pradžiugino dar teatro fojė, į rankas gavus solidžią bei informatyvią Konrado Kahno ir Daivos Čepauskaitės sudarytą programėlę. Pirmiausia į akis krinta ilgas kūrybinės komandos, visų prisidėjusiųjų prie spektaklio sąrašas, kuriame kiekvienas teatro darbuotojas įvardytas asmeniškai, - tai vertingas pagarbos visiems bendradarbiams ženklas. Kiti programėlės puslapiai užpildyti prasmingu, informatyviu ir aiškiai struktūruotu turiniu, čia yra net dramaturgo Darrylo Pinckney'aus sukurtas spektaklio tekstas. Tačiau skaitymo malonumą tenka atidėti: trys skambučiai, informacinis pranešimas, triukšmingi dūžiai, ir štai - mes Doriano pasaulyje, o gal Dorianų? Jų puoselėjimų paveikslų mūsų visuomenėje tikrai netrūksta.
„Dorianas“ buvo kuriamas kartu su „D'haus“ teatru Diuseldorfe. Jame įvykusi premjera pasitikta teigiamais vertinimais, o Vokietijos scenoje Dorianą kūrė aktorius, muzikos kūrėjas ir atlikėjas Christianas Friedelis. NKDT buvo pasirinkti du skirtingų kartų aktoriai - Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas, kuriantys daugiasluoksnį Dorianą.
Dramaturgas Pinckney sukuria monodramą-monologą, kuriame susijungia Oscaro Wilde'o biografijos detalės, jo romano „Doriano Grėjaus portretas“ herojus bei dailininko Franciso Bacono kūrybos ir biografijos atspindžiai. Tai stiprus monologas, reflektuojantis klausimą, kaip menininko gyvenimas atsispindi mene ir atvirkščiai. „Doriano Grėjaus portretas“ ne kartą adaptuotas kine ir teatro scenoje. Prieš kelerius metus festivalyje „Sirenos“ pristatytas grupės „Gob Squad“ spektaklis „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ šiuolaikinei visuomenei atgręžė jos tuštybę atspindinti veidrodį. Dorianas dažniausiai kuriamas pasitelkiant kitus jo istorijos veikėjus, bet Wilsono spektaklis nuo jų apvalytas - apie save pasakoja, save įkūnija ir net vertina pats Dorianas.
Kostiumų dailininkas Jacques'as Reynaud dviejų aktorių kuriamą Dorianą aprengia baltu kostiumu, juodu paltu, skrybėle ir baltomis pirštinėmis, o grimo dailininkė Manu Halligan jų veidus dengia ekspresionistine, juos siejančia kauke. Juodos ir baltos kontrastuose nereikėtų ieškoti tradicinės priešpriešos reikšmės: kaip sako pats personažas, „dorybės skolintos, o nuodėmės laikinos“. Šifruoti supintų istorijų leitmotyvų ar aktorių kaitos strategijų tikriausiai taip pat nereikėtų, geriau pasinerti į visumą, kurioje kiekvienas veiksmas ir judesys susijungia su visais kitais pastatymo elementais - scenografija, muzika, apšvietimu.
Kurti savidestruktyvų Dorianą Svobono ir Zemlecko duetui yra išskirtinis procesas: čia viskas - gestas, judesys, mimika, intonacijos pokyčiai - režisieriaus tiksliai apskaičiuota, o kaitos ritmas spartus: nuo statiško, sukaupto, teatrališko monologo iki šokio ar dainos. Realistinių atspindžių turinčią Bacono tapybos studiją scenoje keičia kabaretas ar veidrodžiais apsuptas grimo kambarys ir visa tai panardinta į kompozitoriaus Christiano Friedelio (taip, to paties vokiškojo Doriano) ir grupės „Woods of Birman“ muziką, kurios motyvai dar ilgai po spektaklio skamba galvoje.
Wilsonas spektaklyje „Dorianas“ mums demonstruoja savo paties sukurtą, veiksmingą ir paveikią šiuolaikinio teatro formulę, kurios pagrindiniai raktažodžiai galėtų būti elementų dermė ir dinamiškumas.
