Visumos pojūtis

Miglė Munderzbakaitė 2022-10-24 7md.lt, 2022-10-14
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Dorianas“, režisierius Robertas Wilsonas (Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2022). Lucie Jansch nuotrauka

aA

Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) repertuare taip ilgai laukto režisieriaus Roberto Wilsono spektaklio „Dorianas“ premjerą lydėjo gausūs aplodismentai, įspūdžiai socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Prieš tai vykusioje spaudos konferencijoje teatro bendruomenė turėjo galimybę susitikti su Wilsonu, iš jo pasakojimų ir atsakymų pajusti patirtį, žinojimą, užtikrintumą ir teatrališką energiją. Konferencijos dalyviai buvo pakviesti į spektaklio repeticiją, kurioje norėjosi stebėti ne tik veiksmą scenoje, bet ir tai, kas vyksta aplink: kokia gausi komanda dirba prie kiekvienos mizanscenos įgyvendinimo, kaip visas detales fiksuoja režisierius, kaip reaguoja aktoriai. Wilsono kuriamas teatras - tai didžiulis mechanizmas, sustyguotas preciziško kūrėjo idėjomis ir tiksliomis pastabomis.

Spalio 2-ąją, antrą premjeros dieną, žiūrėtas „Dorianas“ pradžiugino dar teatro fojė, į rankas gavus solidžią bei informatyvią Konrado Kahno ir Daivos Čepauskaitės sudarytą programėlę. Pirmiausia į akis krinta ilgas kūrybinės komandos, visų prisidėjusiųjų prie spektaklio sąrašas, kuriame kiekvienas teatro darbuotojas įvardytas asmeniškai, - tai vertingas pagarbos visiems bendradarbiams ženklas. Kiti programėlės puslapiai užpildyti prasmingu, informatyviu ir aiškiai struktūruotu turiniu, čia yra net dramaturgo Darrylo Pinckney'aus sukurtas spektaklio tekstas. Tačiau skaitymo malonumą tenka atidėti: trys skambučiai, informacinis pranešimas, triukšmingi dūžiai, ir štai - mes Doriano pasaulyje, o gal Dorianų? Jų puoselėjimų paveikslų mūsų visuomenėje tikrai netrūksta.

„Dorianas“ buvo kuriamas kartu su „D'haus“ teatru Diuseldorfe. Jame įvykusi premjera pasitikta teigiamais vertinimais, o Vokietijos scenoje Dorianą kūrė aktorius, muzikos kūrėjas ir atlikėjas Christianas Friedelis. NKDT buvo pasirinkti du skirtingų kartų aktoriai - Dainius Svobonas ir Mantas Zemleckas, kuriantys daugiasluoksnį Dorianą.

Dramaturgas Pinckney sukuria monodramą-monologą, kuriame susijungia Oscaro Wilde'o biografijos detalės, jo romano „Doriano Grėjaus portretas“ herojus bei dailininko Franciso Bacono kūrybos ir biografijos atspindžiai. Tai stiprus monologas, reflektuojantis klausimą, kaip menininko gyvenimas atsispindi mene ir atvirkščiai. „Doriano Grėjaus portretas“ ne kartą adaptuotas kine ir teatro scenoje. Prieš kelerius metus festivalyje „Sirenos“ pristatytas grupės „Gob Squad“ spektaklis „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“ šiuolaikinei visuomenei atgręžė jos tuštybę atspindinti veidrodį. Dorianas dažniausiai kuriamas pasitelkiant kitus jo istorijos veikėjus, bet Wilsono spektaklis nuo jų apvalytas - apie save pasakoja, save įkūnija ir net vertina pats Dorianas.

Kostiumų dailininkas Jacques'as Reynaud dviejų aktorių kuriamą Dorianą aprengia baltu kostiumu, juodu paltu, skrybėle ir baltomis pirštinėmis, o grimo dailininkė Manu Halligan jų veidus dengia ekspresionistine, juos siejančia kauke. Juodos ir baltos kontrastuose nereikėtų ieškoti tradicinės priešpriešos reikšmės: kaip sako pats personažas, „dorybės skolintos, o nuodėmės laikinos“. Šifruoti supintų istorijų leitmotyvų ar aktorių kaitos strategijų tikriausiai taip pat nereikėtų, geriau pasinerti į visumą, kurioje kiekvienas veiksmas ir judesys susijungia su visais kitais pastatymo elementais - scenografija, muzika, apšvietimu.

Kurti savidestruktyvų Dorianą Svobono ir Zemlecko duetui yra išskirtinis procesas: čia viskas - gestas, judesys, mimika, intonacijos pokyčiai - režisieriaus tiksliai apskaičiuota, o kaitos ritmas spartus: nuo statiško, sukaupto, teatrališko monologo iki šokio ar dainos. Realistinių atspindžių turinčią Bacono tapybos studiją scenoje keičia kabaretas ar veidrodžiais apsuptas grimo kambarys ir visa tai panardinta į kompozitoriaus Christiano Friedelio (taip, to paties vokiškojo Doriano) ir grupės „Woods of Birman“ muziką, kurios motyvai dar ilgai po spektaklio skamba galvoje.

Wilsonas spektaklyje „Dorianas“ mums demonstruoja savo paties sukurtą, veiksmingą ir paveikią šiuolaikinio teatro formulę, kurios pagrindiniai raktažodžiai galėtų būti elementų dermė ir dinamiškumas.

7md.lt

recenzijos
  • Geriausiu atveju – beveik laimingi

    Nors spektaklio pirmoje dalyje atrodo, kad tai – performatyvi paskaita apie Jurgį Kunčiną, tačiau jo pabaigoje apima jausmas, kad vis dėlto mes čia susirinkome trumpai pasitarti apie gyvenimą.

  • It pavasarinės saulės pliūpsnis

    Spalvų ir šviesos gausa tokia stipri, jog vos atsivėrus uždangai net norisi prisimerkti. Vis dėlto, būtent iš intensyvumo gimsta margas, judrus, teatrališkas „Don Kichoto“ pasaulis.

  • Neimanių strimelės, aguročiai ir kalendoriai

    Net jei tekstas plūsta iš aktoriaus, kurį be galo įdomu stebėti, lūpų, to neužtenka, kad spektaklis įvyktų, – įvyksta veikiau vaidmuo, o begėdiškai karaliauti vis dėlto paliekama literatūrai.

  • Visi tie vieniši Martino McDonagh fanai

    Spektaklį „Vienišieji vakarai“ (rež. Artiomas Rybakovas) kūrė ambicingi, jautrūs, bet iš saugios zonos išklysti, nuvilti dramaturgą ir apsijuokti prieš žiūrovus nenorintys menininkai.

  • Begalinė kadrų seka

    Spektaklis „Paukščiai“ nekuria Hitchcocko filmų atmosferos. Annai Smolar pavyko sukurti savo paukščius, kurie skraido ir gnybia sulėtintai, primindami ankstesnį jos statytą darbą „Sulėtintai“.

  • Į(si)traukti į paslaptingą žaidimą

    Spektakliu „Antrininkas“ auginama intriga apie (ne)egzistuojantį pjesės autorių Loreną Ipseną. Toks kontekstas galėtų būti laikomas kūrybiniu eksperimentu, bet ar jis iš tiesų praturtina kūrinį?

  • Oskaro fanų klubas

    Spektaklis „Mane vadina Kalendorium“ nėra subtilus, tačiau jautrus. O tai iš esmės atitinka Oskaro pasaulį. Tad spektaklio estetikoje gausu kičo, sentimentalumo ir šiurkštaus šaržo, bet visa tai veikia.

  • baigiasi, bet nepasibaigia

    László Krasznahorkai romano „Priešinimosi melancholija“ siaubas braunasi ir į Panevėžio teatro sceną. Bet čia personažų negaila, nes priešingai nei romane, negauname iš arčiau pažinti jų vidinio pasaulio.