Keista eiti žiūrėti spektaklį, turint tikslą parašyti recenziją, kai jo premjera įvyko prieš pusmetį, o ir tekstų apie jį pasirodė visai nemažai. Atrodo, recenzijos perskaitytos, viskas aišku - bus valgoma, bus žudoma, o spektaklio „vinis“ slypi tame, kad valgytojai įprasmins abejingą Romos aukštuomenę. Kokia siaubinga yda yra bent akimirką pagalvoti, kad viskas taip aišku ir suprantama!
Režisieriaus Gildo Aleksos spektaklis „Titas“ sukurtas pagal pirmąja vadinamą Williamo Shakespeare'o tragediją „Titas Andronikas“. Bandydamas imituoti XVI a. madą rašyti žiaurias, kruvinas pjeses, Shakespeare'as galimai siekė pasišaipyti iš šių pjesių mėgėjų, lygiai taip pat kaip Cervantesas „Don Kichotu“ šaipėsi iš riterių romanų entuziastų. Siužetas paprastas, suteikiantis visą reikalingą motyvaciją įvyk(dy)ti kuo daugiau kruvinų žudynių: Romėnų armijos generolas Titas (Dalius Skamarakas) imperatoriui Saturninui (Arnas Ašmonas), kaip vergę padovanoja Gotų karalienę Tamorą (Vilma Raubaitė), tačiau imperatorius ja susižavi ir veda. Dabar apsukri ir talentu manipuliuoti pasižyminti Tamora turi visas sąlygas atkeršyti Titui už tai, kad šis nužudė jos sūnų. Būtent tai čia ir daroma: kaip sename gerame slasher filme „Tito“ veikėjai neišvengiamai keliauja į mirtį ar suluošinimą - kapojamos rankos ir galvos, kai kas nuduriamas, kai kas nušaunamas, o kad žiaurumo tikrai nebūtų per mažai, finale Tamora gauna paragauti iš savo vaikų kraujo iškepto pyrago. Smurto beprasmiškumas yra gana juokingas, šioje tragedijoje nėra Shakespeare'ui būdingos moralinės, egzistencinės kančios - tai mirties fabrikėlis, subalansuotas greitų, efektingų žudynių trokštančiam XVI a. (ir XXI a.?) žiūrovui.
Ko gero svarbiausias ir įdomiausias šio spektaklio aspektas (keista, bet anksčiau publikuotose recenzijose buvo labai kukliai analizuotas) - tai dviejų, labai skirtingų frontų, - spektaklio ir degustacinės vakarienės (virtuvės šefas Tadas Eidukevičius), - sujungimas, gudriai sužaidžiantis skirtingų požiūrių kolizija. Tai unikali patirtis tiek žiūrovui, tiek dalyviui. Vakarienės dalyvis gauna išskirtinę, absoliučiai originalią, imersinę degustacinę patirtį - spektaklis šiuo požiūriu puošia, papildo ir kontekstualizuoja patiekalą, pasakoja jo istoriją. Išties įdomu, koks yra šio spektaklio meniu, kaip tiekiamas maistas atsiskleidžia spektaklio kontekste. Vakarienės kuriama istorija lieka jos dalyviui, o kiti žiūrovai, žvelgdami iš salės, aiškiai pamato tik jos finalą, kai vakarieniautojai, abejinga ir į žudynes pernelyg daug dėmesio nekreipianti Romos visuomenė, kartu su Saturninu ir Tamora gardžiuojasi (beje, ypač entuziastingai!) jos vaikų kraujo pyragu.
Būdami žiūrovai salėje, regėdami scenoje esančius degustacinės vakarienės dalyvius, mes matome pačius geriausius ir natūraliausius statistus. Vakarieniautojams šios patirties „viršūnė“, savaime suprantama, yra maistas, jie yra susikoncentravę į patiekalus, jų skonius bei tekstūras, o ne spektaklį ir jo žiaurumą. Dėl to jie mums atrodo šalti, nesuinteresuoti spektaklio veiksmu, aristokratiški. Svarbiu įrankiu šiam įspūdžiui kurti čia tampa ir vakarienės dalyvio statusas, nes degustacinė vakarienė yra ne tik brangus bei retas malonumas, bet ir savitas spektaklis, kuriame turi atlikti savo vaidmenį - laikytis tam tikro aprangos kodo, stalo bei elgesio etiketo taisyklių. Taip vakarienės dalyviai mūsų akyse tampa abejinga Romos aukštuomene, nes ne tik yra labiausiai susitelkę į maistą, bet ir negali sau leisti reaguoti į spektaklį - reakcija kompromituotų jų statusą ir už stalo prisiimtą vaidmenį. Tai vakarieniautojus padaro pačiais įdomiausiais veikėjais. Gražu žiūrėti, kaip Aleksa nesusilaiko šelmiškai nepasišaipęs iš tokio santykio su aplinka ir ant stalo vakarieniautojams užverčia pirmąjį spektaklio lavoną - Kasparo Varanavičiaus įkūnijamą Basianą.
Aleksa kartu su Shakespeare'u juokiasi iš kruvinos pjesės - užaštrina jos absurdiškumą, įneša savo spektakliams būdingo, skoningai kvailo humoro. Tragedija tampa tragikomedija, humoras apsaugo pjesės tekstą nuo rafinuotų išvedžiojimų ir padaro jį suprantamą, artimą paprastam žiūrovui. Štai, pavyzdžiui, Tito dukra Lavinija (Milda Jonaitytė) netenka rankų, liežuvio ir savo mylimojo Basiano, tačiau savo ruožtu jaunuolis pasijaučia išduotas - dėl meilės mirė šiaip sau, o jo kūnas ilgiausiai voliojosi kažkokioje duobėje nė vieno neieškomas. Savo pomirtinį gyvenimą jis paskiria ekscentriškiems, publiką užvedantiems muzikiniams numeriams (kompozitorius Jokūbas Tulaba), kurie iš esmės yra skirti išsityčioti iš Lavinijos, - tokiu humoru, kurį patiriame klausydamiesi anekdoto, iš kurio, rodos, neturėtume juoktis, tačiau negalime susivaldyti. Muzika čia, kaip ir daugumoje „Teatrono“ spektaklių, užima svarbią vietą, ji ne tik pagyvina veiksmą, bet ir palaiko žiūrovo ryšį su teatru už spektaklio ribų, kadangi jo metu skambančius kūrinius vėliau galima rasti „Spotify“ ar „YouTube“ platformose.
Aleksa, remdamasis „Titu Androniku“, sukuria unikalią pramogą, galinčią aprėpti gana platų žiūrovų spektrą. Šis spektaklis gali būti aktualus tiek gurmanui, autentiškų patirčių ieškotojui, tiek Shakespeare'o mėgėjui ar tam, kuriam Sheakespeare'as atrodo kaip atgyvenusi iškasena. Humoras, muzikiniai numeriai, o ypač - kostiumai (dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė), palieka galimybę spektaklį suprasti neskaičius dramos: dvi konfliktuojančias šeimas lengvai atskirti ir identifikuoti leidžia skirtingų sporto šakų - teniso ir golfo - apranga. „Titas“ - tai dar viena unikali klasikinio teksto interpretacija Aleksos kūrybinėje biografijoje, šalia buitinio „Otelo“ sovietinio daugiabučio svetainėje, improvizuoto „Kandido, arba Optimizmo mirties“ bei pabaigų ir kulminacijų spektaklio „The Final Final Final“.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
