Viskas ganėtinai sąlygiška, palikta aktorėms ir paremta nenutilstančiu tekstu. Ir visgi nuolat prasibrauna tvarką į gyvenimo chaosą įvedusios režisūrinės klišės.
„Terapijose“ svarbiausia ne liga, o gyvenimas, veikėjų, aktorių ir žiūrovų buvimas kartu.
Ar tas ilgas darbas su pjese tikrai dar nėra baigtas? Tobulinti galima iki begalybės, klausantis vis naujų patarimų, o jiems pabaigos niekad nebus.
