Ieškoma naujo teatro, naujos formos. Neišvengiamai prisimenant kitų teatrų, kitų laikų pavyzdžius, būtent juos ir parodijuojant. Publikai, susipažinusiai su teatriniu kontekstu, belieka atpažinti viena po kitos besikeičiančias situacijas.
Varno „Publikoje“ teatras yra puošnus, grakščių klasikinių formų, čia juntamas tik šioks toks bachtiniškojo karnavalinio grotesko prieskonis, o Bareikis išveda į sceną susikūprinusias, persikreipusias, nerangias žmogystas su juodais nutampytais triko.
Režisieriui Vidui Bareikiui pirmajam Lietuvos scenoje pavyko gana tiksliai ir aiškiai parodyti mūsų teatrinę bendruomenę apnikusį šizofreninį nerimą, kylantį iš to, kad šiuo metu teatras daugiau ar mažiau reikalingas nebent tik pats sau.
