O būtų neblogas paprotys: pirmadieniais OKT studijoje klausytis naujų pjesių. Bent kad tokia galimybė šviestų. O dar geresnis paprotys: ne vien OKT, ir ne vien Vilniuje. Dabar nesigilinsim, kodėl to nėra, nes būtina pasidžiaugti, kad OKT studijoje jau du kartus tai padaryta: vasario 1 dieną skaityta jaunos dramaturgės Birutės Kapustinskaitės pjesė „Terapijos“, o pernai balandį girdėjome Kvebeko dramaturgo Martino Bellemaro „Laisvę“, išverstą Akvilės Melkūnaitės, ir iki šiol to išgyvenimo nepamiršome.
Į „Terapijų“ skaitymą buvo taip sunku pakliūti, lyg brautumeis į kažką uždrausta (ko lyg ir nebebūna), nes prisirinko tiek įvairaus amžiaus publikos, kad nežinau, ką darė tie, kurie nebesutilpo į tą ankštą demokratiško teatro erdvę. Sako, kad čia visagalis feisbukas suveikė. Netikiu, kad vien jis. Turėjo sutapti daug kas: kažką sudomino tema - „onkologine liga pažymėti moterų likimai“, kaip žadėjo anonsai, kažką - jaunos autorės ryžtas tokią temą, kaip ji sakė, ne dramatizuoti, o pabrėžti „humorą ir šviesą, ko chemoterapijos palatose daugiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio“. Kažkas tiesiog neabejingas bendraamžės ir bendramokslės Birutės Kapustinskaitės kūrybai, daug kam tikrai rūpi dramaturgija, rašoma šiandien ir čia. Ir garantuotas šito skaitymo koziris - aktorės. Ne kiekvieno režisieriaus spektaklyje pamatysi visas šešias: Nelę Savičenko, Rasą Samuolytę, Viktoriją Kuodytę, Aldoną Vilutytę, Oneidą Kunsungą ir Agniešką Ravdo. O skaityme kažin, ar būta režisieriaus, čia vien dramaturgė, ką tik baigusi studijas ir trokštanti patarimų bei patobulinimų. Pjesės remarkas skaitė aktorė Eglė Valadkevičiūtė.
Neįtikėtina pati skaitymo atmosfera, pilna juoko iki ašarų, klausantis pjesės, kurios veiksmas vyksta vis toje pačioje palatoje tarp tų pačių skirtingų charakterių moterų, besistengiančių pakęsti, sudrausti ir paguosti viena kitą. Autorė rašė iš asmeninės patirties, matytų įspūdžių, bet nenusirašė nuo realybės, atsiplėšė nuo buities ir ligoninės lovų. Tas juokas - atpažinimo išraiška, nes juk charakteriai nepriregistruoti palatose. Pjesės skaitymas provokuoja klausančiojo vaizduotę ir pradedi matyti spektaklį. Dievaži, mačiau tas šešias moteris ne su pižamomis, o su normaliais drabužiais, ir tai, ką jos išgyvena - iškalba - pjesėje, ne taip lengvai pamirši,nes tai patiriama ir be chemoterapijos. Viktorijos Kuodytės tyki Aldona, kuri nuo šešiolikmečio sūnaus slepia ligą, o tas paauglys su ja, gydymo iškankinta, galbūt mirštančia, net pasišnekėti neranda laiko. Rasos Samuolytės plepi daugiavaikė Sonata, tokia palaidaliežuvė komentatorė. Niūri, griežta, daug nutylinti Nelės Savičenko Rima. Įsimylėjusi Aldonos Vilutytės Dalia. Sutrikusi jauniausia palatos gyventoja Eglė, tekusi jaunutei Agnieškai Ravdo. Paslaptinga Oneidos Kunsungos Marija. Jai dramaturgė parašė dvi nepaprastai jautrias scenas: naktinį juoką per miegus ir taipogi naktinį prisipažinimą palatos kaimynei - apie baimę, kad sūnūs jos neprisimins, nes per maži. Tylos minutė pjesėje yra. Santūri, neardanti žaizdų.
Birutė Kapustinskaitė pakankamai ilgai su tuo tekstu dirba, ko ir neslėpė per aptarimą, kurį dalykiškai, supratingai ir ne per ilgai vedė teatrologė Goda Dapšytė. Ir štai koks klausimas liko po viso gero vakaro: ar tas ilgas darbas su pjese tikrai dar nėra baigtas? Tobulinti galima iki begalybės, klausantis vis naujų patarimų, o jiems pabaigos niekad nebus. Ir vis tiek atrodys, kad netobula ir kad gali būti geriau. Gali. Bet jau vertėtų paleisti padarytą darbą, nes kiti sumanymai, kitos pjesės ir scenarijai turbūt laukia, kada Birutė Kapustinskaitė atsisuks į juos ir augins savo meistriškumą, rašydama naujus dalykus. „Terapijų“ skaitymas įtikino, kad tai gali būti įdomus, daug ką patraukiantis ir įtraukiantis spektaklis. Šitai pjesei dabar reikia ne patarimų, o režisieriaus, ir jų būta tarp klausančiųjų. Taigi?
