Spektaklyje mirtis tampa moterų konkurente
Nacionalinis dramos teatras Vilniuje naują sezoną šeštadienį atidarė kameriniu spektakliu „Našlės“. Šis vaidinimas – savotiškas mėginimas pažvelgti mirčiai į veidą.
„Kokia elegantiška!“ – apstulbsta spektaklio „Našlės“ herojai ir net susikauna dėl grakščios moters juodais drabužiais (Dalia Michelevičiūtė). Kokios gėlės labiausiai jai tinka? Ak, taip, chrizantemos, susipranta paslaugusis Padavėjas (Marius Jampolskis), irgi sužavėtas juodosios viešnios.
Išgyvenome du makabriškus sezonus, kai dažniausias veiksmas – imti baltas gėles ir skubėti atsisveikinti su mylimu artistu, rašytoju ir net kritiku. Ir štai režisierius Sigitas Račkys atrado Slawomiro Mrožeko 1992 metais parašytą pjesę, kuri leido pajuokauti elegantiškosios ponios adresu. Parodyti ją kaip trokštamą moterį.
Spektaklio įžangos pažadai
Ilga įžanga žiūrovams suteikia gana daug laiko įsižiūrėti į dvi nerimstančias damas. Ko jos taip laukia tuščioje kavinėje? Ko viena nesiliauja dūsauti (Vitalija Mockevičiūtė), o kita – barbenti pirštais į stalą (Monika Bičiūnaitė)? Per tą ilgą įsižiūrėjimą į abi ponias turime suprasti, ką spektaklis žada. Dramą ar komediją? Buitį ar būtį?
Scenografo Gintaro Makarevičiaus trys stalai, išdėlioti tamsioje erdvėje, nežada buities. Kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės drabužiai rodo, kad turėtų būti malonu. Nuolankiai tipenantis M.Jampolskio Padavėjas mirkteli publikai, ir tai tarsi spektaklio pažadas: pakutensime.
Etiketės iš senos knygos
Klausiausi sąmojingų, paradoksalių pjesės tekstų, kuriais svaidosi abi ponios, nesulaukiančios savo ponų, ir jau ketinau žinovo tonu pareikšti: „Čia juk absurdo pjesė. Kažin ar reikėtų taip iš tikrųjų pyktis dėl neatėjusių vyrų“.
Na, tas tikrumas gerokai groteskiškas, o ne „kaip gyvenime“ – nes ir S.Račkys, ir M.Bičiūnaitė su V.Mockevičiūte supranta, kad jie vaidina S.Mrožeką, o ne kokią Žemaitę. Bet mano įkarštį ginti S.Mrožeką, kaip absurdo teatro autorių, užgesino pats S.Mrožekas, viename savo interviu pareiškęs, kad tą terminą – „absurdo teatras“ – išrado prodiuseris, scenaristas ir kritikas Martinas Esslinas netgi prieš keturiasdešimt metų.
Esu labai dėkingas, prisipažino S.Mrožekas, kad jis įtraukė mane į knygą apie absurdo teatro autorius, nes tai mane padarė geriau žinomą arba mažiau nežinomą Vakarų Europoje. Pasak S.Mrožeko, M.Esslino knyga keturiasdešimt metų buvo skaitoma kiekviename universitete. Jos teiginiai tapo „kritikų mantromis“.
Bet ar toji patogi etiketė atskleidžia visą esmę? „Ta knyga dabar labai sena, labai dulkėta, ir aš manau, aš tiesiog turiu vilties, kad nauja karta turės naujų idėjų ir ras visiškai naujų suvokimo būdų“, – sakė „Našlių“ autorius. S.Račkys su savo komanda ieško naujų S.Mrožeko pjesės suvokimo būdų. Jie yra kažkur „tarp“. Tarp dramos ir komedijos, tarp buities ir būties.
Sprendimai ir šokio laisvė
Premjeros pirmojoje dalyje S.Račkiui su M.Bičiūnaite ir su V.Mockevičiūte pavyko laikytis arčiau žemės ir parodijos. Scenose su pyragaičiais, kuriuos V.Mockevičiūtės Antroji našlė kerta ypač išraiškingai, pasiekiama net sąmojo deimantų – pasirodo, net ir galimybe šitaip kimšti saldumynus įmanoma pademonstruoti savo pranašumą. Bet dauguma šios spektaklio dalies sprendimų pernelyg savaime aiškūs. Jie labiau primena antrinimą pjesei, jos iliustravimą, o ne interpretavimą.
Antrojoje „Našlių“ dalyje pasirodo tik damų vyrai, vaidinami Džiugo Siaurusaičio ir Evaldo Jaro. Ir elegantiškoji D.Michelevičiūtės Dama, dėl kurios dėmesio jie kaunasi. Tada režisieriaus fantazija tarytum išlaisvėja, kartais net paskrajoja, kaip dramblotas Dž.Siaurusaičio Pirmasis ponas šokio metu, nors iliustravimo irgi pakanka.
Ar teisingai supratome: mirtis tapo konkurente moterims?
Smagiam šokiui vyrus įkvėpė spektaklio choreografė Loreta Bartusevičiūtė. Kad visas spektaklis būtų šitoks laisvas, pasitikintis ir bebaimis kvatojančios publikos akivaizdoje!
* * *
Pjesę lydi mistiniai sutapimai
* Žymus lenkų dramaturgas ir satyrikas S.Mrožekas (g. 1930 m.) pastaruoju metu gyvena Nicoje – čia įsikūrė šių metų gegužę dėl sveikatos problemų. Tai antroji jo emigracija iš Lenkijos – pirmą kartą savo gimtinę rašytojas paliko 1963 metais, būdamas 33-ejų.
* Jis gyveno Italijoje, Prancūzijoje, JAV, Vokietijoje ir Meksikoje. 1996 metais grįžo į Lenkiją ir apsigyveno Krokuvoje.
* 2002 m. S.Mrožekas patyrė insultą ir kurį laiką negalėjo nei kalbėti, nei rašyti, tačiau po trejų metų intensyvaus gydymo vėl sėdo prie rašomojo stalo ir 2006 m. išleido autobiografinę knygą „Baltazaras“.
* S.Mrožekas yra sukūręs satyrinių apsakymų, groteskinių dramų. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jau buvo pastatytos dvi S.Mrožeko pjesės: „Tango“ (1967 m., rež. J.Jurašas) ir „Emigrantai“ (1989 m., rež. I.Bučienė).
* Pjesę „Našlės“ dramaturgas parašė 1992 m. Meksikoje, sveikdamas po operacijos – kai kurie jo kūrybos tyrinėtojai mano, kad baigęs šį darbą jis pradėjo sparčiai sveikti, ir su šiuo rašytojo veikalu sieja įvairius mistinius sutapimus.
