Be banalybių nenutiks stebuklo
(finalinė spektaklio „Super Night Shot“ ištarmė)
Na, gal žodis „banalu“ lietuvių kalboje šiuo atveju skamba per piktai. Greičiau - ironiškai naivu, ar naiviai ironiška. Būtent taip - nuo pat pradžios (kuri tuo pat metu buvo ir pabaiga, bet apie tai kitoje pastraipoje). Žiūrovai, susirinkę į paskutinį šių metų „Sirenų“ spektaklį „Super Night Shot“, gavo serpentinų ritinėlius, bengališkas ugneles ir dviejų nuostabių festivalio savanorių nurodymus, ką reikia daryti: pasitikti iš savo misijos Vilniaus gatvėse grįžtančius „Gob Squad“ tarsi didžiausias žvaigždes. Šūkauti, ploti, mėtyti serpentinus ir kitaip džiaugtis. Stebuklas Nr. 1: nepaisant to, kad džiaugtis dar tarsi nebuvo ko, avansu pas mus niekas niekam paprastai neploja ir konfeti į orą nešaudo, emocija stebuklingu būdu ėmė ir susikūrė. Iš tų pačių banaliausių, turbūt vaikiškų, truputį butaforinių dalykų.
Stebuklas Nr. 2: nepaisant to, kad britų ir vokiečių menininkų kompanija savo performansų įrašuose nenaudoja montažo, „Gob Squad“ puikiai montuoja žiūrovų ir pasirodymo tikrovę. Jie tarsi juostą „atsuko“ mus pačius kartu su laiku - „Super Night Shot“ prasidėjo nuo pabaigos, ir ne šiaip nuo pabaigos, o nuo klasikinio „happy endo“, kuris ir padiktavo visą padaužiškai režisuotą „cirką“ Menų spaustuvės fojė. Sakytumėt, banali inversija, kokie čia stebuklai? Ogi tokie, „serpentininiai“, erzinantys smegenyse įsikūrusį skeptiką-analitiką, kuris nesupranta, kodėl nepaisant jo signalų, ištinka šypsenos ir kiti neprotingi reiškiniai.
Manau, kad „Gob Squad“, išleisdami į miestų gatves keturis agentus su kameromis, kovoja ne tik su pabodusiu šiuolaikinės visuomenės baubuku - anonimiškumu, bet ir su tuo vidiniu skeptiku, nepavargstančiu cenzoriumi, etikečių kabintoju ir lentynėlių prižiūrėtoju. Menas tai ar kičo šou? Gilu ar paviršutiniška? Pigu ar „vidinėse kančiose pagimdyta“? Ša. Užkimšę šį balselį su pradžios-pabaigos fiesta, „Gob Squad“ toliau vykdo kryžminę ataką iš keturių ekranų.
Būrio misija yra tiesiog didinga: išleisti į miesto gatves herojų-didvyrį, kuris per valandą atlieka žygdarbį ir suranda tikrą meilę. Partizaniškai nusiteikę „Gob Squad“ apsibrėžia veiksmų teritoriją (šiuo atveju - Vilniaus senamiestis aplink Menų spaustuvę) ir pasiskirsto užduotis: Simonas Willas bus herojus, Berit Stumpf - jo bučinio objekto verbuotoja (kastingas), Bastianas Trostas vykdo herojaus propagandą (viešuosius ryšius), Sarah Thom ieško finalinės scenos lokacijos.
Lengvai, be ypatingų koncepcinių paspaudimų menininkų grupė šaiposi iš visų šiuolaikinių „misijų“ iš esmės vienodų strategijų bei žodyno. Karinių, reklaminių ar ideologinių kampanijų herojai-supermenai ir jų pagalbininkai reikšmingai suraukia antakius ir eina „į žmones“, kad šią sutrikusią masę išgelbėtų, įformintų, suvienytų vardan kažkokio iliuzinio tikslo. Jei tai neįvyksta sunkiai į kontūrus miesto žemėlapyje įspraudžiamoje realybėje, viską galima lengvai suvaldyti konkrečiame kadre. Ir to visiškai pakanka.
Žinoma, tam reikia profesionalios žvalgybos, kuri leidžia paruošti misiją: pamatyti tai, ką pamato tik „neužsitrynusi“ atvykėlio akis ir parodyti mums, nuolat šiuose tikrovės „paviljonuose“ gyvenantiems ir nieko nebematantiems. Paprastu kopijavimo aparatu padaugintas Simono Willo veidas atsiduria ant suvenyrinės lėlytės tautiniu kostiumu veido, ant grafičio „Rap is cool“ („But Simon is cooler“), plakato su aistringai besibučiuojančia porele („Simon does it better“) ir t.t.
Atsitiktinumas, priklausantis nuo sutiktų praeivių reakcijos, čia simpatiškai dera su suplanuotais, sinchroniškai vykstančiais įvairių žanrų „nučiuožimais“ - pasklidusi po miestą „Gob Squad“ ketveriukė tai ima repuoti, tai suskelia miuziklinį šokį su skėčiais, nusimeta uniforminius kombinezonus ir lieka su lengvais, blizgančiais klubinių personažų drabužėliais, galop leidžiasi į lengvą „kreivumą“, užsidėję katytės, gaidžio, triušio ir kažkokio gauruoto monstro kaukes. Visa tai „užtepa“ įdomesnį matmenį reportažiniam projekto tonui - be ypatingų pretenzijų, bet vis dėlto dauginantį kontekstus.
Tik atrodo, kad žaidimo taisyklės aiškios nuo pat pradžių. Jos nėra labai patogios žaidėjams - priešingai, jų santykis su aplinka tampa vis keistesnis, rizikingesnis. Jau tarsi prisitaikiusį prie nepažįstamos terpės „komisarą“ jos verčia vėl iš jos iškristi savo karnavaliniu įvaizdžiu ir elgesiu bei galop visai apsinuoginti. Įvykdę misiją, triumfuojantys „Gob Squad“ nariai atrodo labiausiai pažeidžiami, grįždami į „bazę“ vien apatiniais drabužiais, sulyti šalto vilnietiško lietaus.
Į kadrą pagauti vilniečiai yra tokie komunikabilūs (žinoma, lietuviškai droviai), kad tai beveik prilygsta dar vienam stebuklui. Niekas nesipiktina, nedaužo kamerų, juokingai nesidangsto veidų. Vienas vaikinas papasakoja apie meilę iš pirmo žvilgsnio, gatvės muzikantų porelė visai rimtai padainuoja, smagiai šypsosi Pilies gatvės pankai ir net garsusis kunigaikštis Vilgaudas. Herojus-didvyris Simonas, bandydamas išsiaiškinti, kokį jam reikėtų padaryti žygdarbį, taip pat išgirsta visko. Nuo „pastatyk pilį“ iki „legalizuok marihuaną“. Aišku, visai nelinksma, kad tokį pasiūlymą suskelia gražaus jaunimo atstovas Gedimino paminklo papėdėj, bet ką jau čia, vis tiek „faini“ tie vilniečiai, „faini“ mes, mieli, šypsomės, bendraujame. Stebuklas, vienok.
Iš tos pačios medžiagos, vien šiek tiek pakeitus reakcijų intonaciją, būtų galima pagaminti aštrios socialinės kritikos etiudą, po kurio visi išeitų dar labiau apkartę nei atėjo. Tačiau tokio tikslo „Gob Squad“ tikrai neturėjo. Visi labiau mėgsta hepiendus, net jei su įremtu į smilkinį pistoletu to nepripažintų. Ir mūsų troškimas toks stiprus, kad net akivaizdžios, tyčia paliktos „siūlės“ netrukdo pajusti stebuklą. Kas, kad su absurdo ir Holivudo priemaišomis (apie tai buvome įspėti salėje prie miesto žemėlapio kabančių plakatų). Renkiesi stebuklą ir tiki net tuo, kad šiaip jau visada puikiai apie viską informuotas Vytautas Danilevičius su savo dviračiu ir šalmu visai netyčia „trynėsi“ Pilies gatvėje ir tikrai neplanavo tapti jokiu herojumi. Kad jis tik šiaip naivus ir šnekus praeivis, kurį „Gob Squad“ Katytė suviliojo finalinio bučinio scenai. Ir jis tiesiog pasidavė kvailokai situacijai, kai jam teko aistringai bučiuoti Triušį-Simoną ir net pasupti jį ant rankų.
Pasirodo, esi linkęs atmesti viską, kas neapibrėžta duotų taisyklių. Matyt, „Gob Squad“ yra ir apie tai. Retas Batleris legendiškai pasivertęs bučiuoja Skarletę Oharą, Marilyn Monroe pučia lūpas, o herojus-didvyris Simonas atranda savo meilę, skambant hepiendo melodijai. Tiesa, vėl nutinka kažkas keista - automobiliu grįžtantys misijos dalyviai tarsi patiria avariją ir sekundei patiki, kad laimingos pabaigos nebus ir mus apgavo. Bet ne, tai tik kažkokios nesimpatiškos realybės invazija. Juk taip negali būti. Viskas gerai, valio, metu serpentiną.
