Krokuvoje gruodžio viduryje kasmet vyksta „Dieviškosios komedijos" festivalis, šiemet jau septintas, į kurį atvežami geriausi besibaigiančių metų lenkų teatro spektakliai. Juos vertina užsieniečių žiuri, devynias dienas popietėm keliose miesto teatrų salėse vaidinama, priešpiet vyksta diskusijos, aptarimai, susitikimai, nutįsta vis ilgesni vakarai festivalio klube, miestui vis giliau nyrant į saldų prieškalėdinį užsimiršimą, karšto alaus garams senamiesčio turgaus aikštėj maišantis su tirštu Krokuvos žiemos rūku. Du festivalio pradžios vakarus (gruodžio 6-7 d.) tolyn nuo miesto centro žiburių autobusai vežė į darbininkišką Nova Hutos rajoną, į buvusios mechanikos mokyklos pastate prieš kelerius metus įkurtą „Naujosios pirties" - Łaźnia Nowa - teatrą, inicijavusį ir organizuojantį „Boska Komedia" - svarbiausią pastarųjų keleto metų lenkų teatro sezono įvykį. Čia buvo vaidinama viena iš trijų festivalio premjerų - spektaklis pagal vokiečių dramaturgo Franzo Xaviero Kroetzo pjesę „Pageidavimų koncertas" (1973). Režisavo Yana Ross, vienintelį spektaklio vaidmenį kūrė lenkų teatro ir kino žvaigždė Danuta Stenka - Krzysztofo Warlikowskio, Grzegorzo Jarzynos, Majos Kleczewskos aktorė. Scenografiją Mažajai teatro scenai sukūrė Simona Biekšaitė.
Spektaklis, kurį aktorė su režisiere repetavo nuomojamame bute Varšuvoje (koprodiuseris - Varšuvos TR teatras), buvo vaidinamas didžiulėje laisvai pertvarkomoje Łaźnia Nowa teatro Mažojoje scenoje, kurioje nėra stacionariai sumontuotos vaidybos aikštelės ar pastovios vietos žiūrovams. Butą (visas spektaklio veiksmas ir vyksta nedideliame vienišos moters bute) Simona Biekšaitė perkėlė į tuščios salės vidurį, ant neaukštos platformos išdėliodama sienomis neatskirtų virtuvės, vonios ir miegamojo kambarių išklotines (panašius pavyzdinius mini buteliùs galima pamatyti kad ir „Ikea" salonuose), su skalbykle, mikrobange, visom virtuvės spintelėm, plautuvėm, dušu ir wc. „Ikea" konceptą - skandinaviškas santūrumas ir jokio nusižengimo skoniui už prieinamą kainą - apskritai galima laikyti šio spektaklio socialinės ir estetinės erdvės emblema. Prieš beveik keturis dešimtmečius (1973) sukurtą populiaraus, į užsienio kalbas versto ir statyto kairiųjų pažiūrų dramaturgo, taip pat aktoriaus ir kino režisieriaus Kroetzo pjesę (apie socialiniu ir ekonominiu požiūriu kukliai, bet stabiliai įsikūrusią, o emociniu ir prasmės požiūriu - vakuume pakibusią moterį) labai tinka perkelti į šiandieninį neskurstančios žemesniosios viduriniosios klasės butą su visa derama buities technika ir „teisingo" ikėjiško dizaino tekstile.
Pjesė, kurios visas tekstas neužima nė dešimties puslapių, pasakoja apie vieną tos moters (vienišos penkiasdešimtmetės stenografistės) vakarą nuo tos akimirkos, kai ji įžengia į savo butą po darbo dienos. Tuose keletoje puslapių nėra nė vieno tiesioginės kalbos žodžio, nė vienos replikos. Visa pjesė - tik seka remarkų, smulkmeniškai vardijančių moters veiksmus. Kai žiūrovus įleidžia į salę ir jie apsupa pakylos kvadratą, kiekvienas susirasdamas sau patogią stovėti vietą (nes sėdimų nėra), Danuta Stenka, vilkinti elegantiškai ir dalykiškai (tik be mažiausios individualumo žymės), su pirkinių maišeliu rankoje ir krūva reklaminių bukletų glėbyje valandžiukę dar stovi sustingusi judesy, kuriame jos kuriamą personažą užklupo žiūrovai - ne iš karto pastebima buto-instaliacijos dalis. Tik kai publika susirenka, ji „atgyja" ir ima energingai judėti, tarsi kas būtų įjungęs sustabdytą videoįrašą. Kabina ant pakabos lietpaltį, nusiauna batelius, persirengia namų drabužiais, įjungia televizorių (priešinguose „buto" kampuose įsižiebia du LCD ekranai su nuotakų drabužius besimatuojančiais „Fashion TV" modeliais), iškrauna pirkinius, deda drabužius į skalbyklę.
Ji juda tiksliai ir greitai, bet ne mašinaliai, tarsi tie automatiški vakaro ritualai jos nevargintų ir nekeltų nuobodulio - priešingai, tarsi tvarkingai ir nuosekliai dėlioti daiktus turėtų savarankišką prasmę ar bent jau vestų į tikslą, kuris, rodos, jau ranka pasiekiamas. Kad mintis vis dėlto kartais nuslysta, liudija tik per klaidą į šaldytuvą nukeliavęs indų plovimo skystis - daugiau klaidų ji sau neleidžia. Rūpestingai padengia stalą subalansuotai dietinei vakarienei, patikrina, ar lygiai išrikiuoti įrankiai ir ar gerai žiūrisi lėkštėje minimalistiniai sumuštiniai. O paskui išjungia televizorių ir įjungia radiją; eteryje - pageidavimų koncertas. Lig tol įdėmiai Danutos Stenkos veiksmus stebėjusi publika pagyvėja atpažinusi vyrišką balsą: koncertą veda ilgametis lenkų radijo laidų vedėjas Wojciechas Mannas. Spektaklio kūrėjų paprašytas, Mann pats parašė ir įskaitė vieną pageidavimų koncerto vakaro scenarijų su „klausytojų" laiškais. (Deja, šių eilučių autorė, nemokėdama lenkų kalbos, liko atskirta nuo akimoju iš lenkiškosios publikos dalies susiformavusios jaukios bendrijos, džiaugsmingai reagavusios į išmintingas to nuolat juokaujančio balso intonacijas.)
Tačiau Danutos Stenkos kuriama moteris jokio tiesioginio kontakto su publika neužmezga - nesamos kambario sienos skiria aktorę (ir jos kuriamą personažą) nuo ranka pasiekiamos publikos taip pat patikimai ir aklinai, kaip vienatvė minioje. Ji klausosi diktoriaus balso, guviai reaguoja į sąmojį, juda į muzikos taktą. Sėda vakarieniauti vis tuo pačiu lengvai entuziastingu temporitmu, kuris staiga ima regimai trikti iš radijo pasigirdus septintojo dešimtmečio poproko motyvui, žinoma, apie meilę. Nors motyvas absoliučiai nekaltas, melodija ir tekstas kuo paviršutiniškiausi, bet rami ir kasdieniška moters veido išraiška ima keistis: iki šiol klausiusis radijo, dabar ji ima klausytis savęs. O tai prie gero neveda. Prisiminimai ir emocijos okupuoja buities patikimai saugotą dėmesį. Kuo labiau ji nyra į save, tuo didesnė įtampa kausto kūną ir tuo bejėgiškesnė ji darosi prieš tą, kas su didžiule griaunama galia plūsta iš vidaus. Ir lig tol naivias laimingų pažinčių istorijas iš klausytojų laiškų transliavęs radijas ją nokautuoja ne kuo kitu, o Cohenu, Leonardu. I'm your man, dainuoja visus vidinių pragarų ratus išvaikščiojęs kanadietis, o aktorės kaklo raumenys įsitempia iki maksimumo, tarp pirštų vartaliojamas šaukštelis ima švytuoti pašėlusiu greičiu.
Čia režisierė nusprendžia dėti tašką - tiksliau, įsiterpti su blaiviu komentaru: tokia didelė emocinė įtampa negali neturėti įtakos fiziologiniams procesams. Todėl Stenkos moteris staiga pakyla nuo stalo ir skuba į tualetą, įrengtą toje pačioje besienio „buto" teritorijoje. Grįžta gerokai ramesnė. Visiškai nurims ir užsimirš jau netrukus, panirdama į ilgokai užtruksiantį (žiūrovai irgi spės atsipalaiduoti ir beveik pamiršti, kas ką tik įvyko) kompiuterinį žaidimą. Šis anestetikas pasirodys esąs be priekaištų: atsipalaiduos ką tik virpėję nuo įtampos raumenys, nevalingai prasivers lūpos, ekranas prikaustys žvilgsnį, ir visi pragarai, visos juodosios skylės, visos nebeužsiveriančios prarajos, likusios be dėmesio, liks be galios. Tegu trumpam. (Kompiuteriai ir kiti vartotojų epochos atributai nėra mūsų priešai, jie - patikimiausi vedliai, galintys pervesti per labiausiai įsismarkavusius vandenis.) Kai žaidimas pagaliau bus baigtas, Danutos Stenkos veide nebeliks nė ženklo neseniai siautusių audrų, tik nuovargis. Akompanuojant jaukiam skalbyklės gaudesiui ji kruopščiai išsivalys dantis, atsargiais judesiais užsitemps plaukų tinklelį, pasiruoš rytdienos garderobą, per krėslo kraštą pedantiškai nuties džiūti pėdkelnes ir atsiguls, įsitaisydama vienoje dvigulės lovos pusėje. Nustatys žadintuvą.
Ir štai tada (laikrodžio mechanizmas veiks pernelyg garsiai, tarsi skaičiuotų lemiamas šachmatų didmeistrių partijos akimirkas) miegoti susirengusios Danutos Stenkos moters veide trumpam, bet neabejotinai šmėstels dar nematyta išraiška. Tiksliau, bet kokia įprasta išraiška iš jos veido staiga pasitrauks: jis sustings, akys liks atmerktos, bet į nieką nebežiūrės. Tarsi ji pati, valinga ir sutelkta, trumpam pasitrauktų iš savęs, iš kasdieninių pastangų gyventi lauko. Pasiduotų. Išbandytų mirtį. Mintyse atliktų salto mortale į kitą krantą. O gal tiesiog mėgintų iš karto užmigti - viena valinga pastanga pradingti iš savojo čia ir dabar. Tai trunka vos keletą akimirksnių, paskui aktorė greitai atsikelia ir eina į virtuvę (tik laikrodis tiksi nederamai garsiai), iš spintelės pasiima migdomųjų pakuotę, ištraukia iš jos vaisto aprašą, ramiai sėdasi skaityti. Aktorė vėl grįžta prie buities, vėl justi švelni spektaklio pradžios humoro priegaidė: vaisto aprašo ištisa paklodė, neaišku, kur viršus, kur apačia, ima vieną tabletę, užgeria vandeniu, išpila likusias ant stalo, rikiuoja poromis, įsipila dar vandens, apsigalvoja, išlieja vandenį lauk, suka prie šaldytuvo, susiranda pusbutelį šampano. Grįžta prie stalo ir imasi tvarkingai porelėmis išrikiuotų tablečių.
Ir tik tada, kai dideliais gurkšniais pradeda užgėrinėti migdomuosius šampanu, ji pamato žiūrovus. Visą laiką buvusius čia pat, apspitusius ją, stebėjusius juokingas ir bevaises jos vienatvės strategijas. Sulaužytos lig tol galiojusios žaidimo taisyklės sustabdo akimirką pačiame skaudžiausiame taške. Kiek apsvaigęs nuo šampano ir neforsuoto nebylaus iššūkio aktorės žvilgsnis lėtai keliauja ratu. Ir nors po to dar seka formalioji spektaklio pabaiga (kruopščiai sutvarkiusi patalą aktorė tiesiog išeina, žengia tarp žiūrovų, ir paprašius vieną jų užlipti ant pakylos ir įjungti lovos galvugaly stovintį radiją, pradingsta) laikas lieka sustojęs toje universalios kaltės išgyvenimo akimirkoje.
